„Laukiau, kol atskris anūkai, ruošiausi kartu puošti Kalėdų eglutę, tačiau mažyliai pragulėjo ant sofos įbedę nosytes į telefonus. Išskridus jiems, pajutau dar didesnę tuštumą nei iki susitikimo. Praraja tarp mūsų nesumažėjo, nors tikėjausi.“ – Susigraudinusi pasakojo senjorė, išlydėjusi šeimyną atgal į užsienį. Kartų (ne)susikalbėjimas liūdina vyresniąją kartą.

Seneliai, pasiruošę bet kam, kad tik anūkai pasikalbėtų su jais, dažniausia nusivilia. Nejau visos istorijos išpasakotos, ar jaunimas nenusiteikęs klausytis gyvenimiškų pasakų. Ne žodžių pritrūksta, o temų, apie ką kalbėti. Peržvelgiant prabėgusius metus sunku patikėti, kad šiandien turime tai, apie ką tuomet net nesvajojome, kokiame pasaulyje gyvens mūsų vaikai. O kad suvoktume ateitį verta pasivaikščioti po praeitį.

Prieš 60 metų poetas Justinas Marcinkevičius rašė, kad “aš pradedu galvoti, kad kiekviena karta turi savo kalbą. Tėvai ir vaikai. Taip, taip, ir vargas tiems tėvams, kurie neišmoko vaikų savo kalbos”. Šiandien pridėčiau, bet dar blogiau nesimokyti vaikų kalbos ir pasilikti senstančiame pasaulyje.

Metų pradžioje „Senjorų pasaulio“ bendruomenė nubalsavo už naują 2023 metams šūkį „Drauge pažinkime pasaulį ir save“. Ačiū šūkio autorei Vidai Leonienei iš Vilniaus. Šūkis aprėpia ne tik besikeičiančio pasaulio naujoves, bet ir asmeninius pokyčius, kurie yra neišvengiami bėgant metams. O kartu leistis į pažinimo kelionę yra daug smagiau. Juk tam ir susikūrė „Senjorų pasaulio“ klubas – kad būtų smagu!

Kaip susikalbėti skirtingų kartų žmonėms? – Sandra Galdikaitė, tvarumo vadybininkė, procesų fasilitatorė, jaunimo mentorė, pakvietė į savęs pažinimo pratybas. Ką daryti, kai lyg ir siekiame gero sau bei kitiems, bet vis kažkas nepavyksta? Sandra, paėmusi puoduką, pakvietė visus klubo narius paieškoti skirtingos puoduko paskirties. Kūrybiškumas liejosi per kraštus: nuo apversto puoduko žvakei pastatyti iki sėklų daiginimo indelio, stebino vis naujos ir naujos idėjos. Šis pratimas parodė, kaip mes tą patį daiktą galime matyti ir suvokti skirtingai. Sandros praktikos parodė, kaip galima stiprinti arba net atkurti tarpusavio ryšius su kitais žmonėmis. Daugiau apie projektus https://9zuikiai.lt/apie-3/ Aš pati užsiėmimo metu supratau, kad būdami skirtingi galime būti vieningi.

Bendravimas „Senjorų pasaulio“ klube – tikrasis vilties ir džiaugsmo šaltinis.

Karta, augusi karo metu, nuo mažų dienų savyje nešanti nepriteklių, artimųjų mirtis, sunkius moralinius ir dar sunkesnius vertybinius išgyvenimus, nori palikti prisiminimus naujai kartai. Pasakojimai nebetinka, nes vaikams nuobodu klausytis. Reikia ieškoti naujų interaktyvių būdų – ar tai būtų internetinis nuotraukų albumas su aprašymais, ar elektroninė knyga, gal net su įgarsinimu, o gal internetinis šeimos medis su giminaičių nuotraukomis ir istorijomis. Pagalvokim, kaip galėtume sudominti savo vaikaičius?

Ne visi dabarties senjorai turėjo galimybę pažinti savo senelius ir tik vienetams iš jų nusišypsojo laimė pamatyti savo prosenelius. Gal net atvirkščiai, proseneliai spėjo pamatyti vaikaičius, nes šie turbūt apie tai sužinojo tik pamatę nuotraukas arba iš tėvų pasakojimų, nes buvo per maži suvokti. Geriau prisimename kartu išgyventus įvykius, ne pilkus pasakojimus. Kaskart stovėdama prie paminklinio akmens, pasikartoju savo senelių, kurių nespėjau pamatyti, vardus. Tačiau tie, su kuriais augau, išlikę atmintyje.

Jau dabar į vieną gyvenimą sutelpa keturios kartos: proseneliai, seneliai, tėvai, vaikai. Greit ateis toks laikas, kai nieko nebestebins ir penktoji karta – proprovaikaičiai.

Senėjimo ir neišvengiamai ilgėjančios gyvenimo trukmės suvokimas atneša didžiulį gyvenimo pokytį.

Davido A. Sinclairio knygoje „Gyvenimo trukmė“ skaitau „Būsime priversti akis į akį stoti su iššūkiais, kuriuos šiuo metu vis atidedame. Teks investuoti į pasaulį, duosiantį naudos ne tik mums dabar, bet ir kitiems po šimtmečio. Rūpintis planetos ekosistemomis ir klimatu, būsiantiems po dviejų šimtų metų. Teks suvaldyti savo vartojimą bei švaistymą ir sukurti pusiausvyrą, kurią pasaulis galėtų išlaikyti dabar ir dar daug amžių ateityje.“ (p. 301)

Palikime vaikaičiams rašytinį prisiminimą apie save, savo pokarinę vaikystę, darbinę karjerą ir pasiekimus. Likime jiems pavyzdžiu, kad suprastų, iš kokių tvirtų šaknų yra išaugę.

Būkime šiuolaikiški ir ieškokime naujų būdų susikalbėti su jaunimu ne per silpno senolio poziciją, o per naujų technologijų tiltus.

Asociatyvios nuotraukos iš Pexels.com