Nepaprasta neprarastoji karta

Nepaprasta neprarastoji karta
  • Drugelis į kambarį įskrido! – mūsų dalykišką pokalbį pertraukia susižavėjimo šūksnis. P. Despina vaduoja vargšelį, pakliuvusį į užuolaidų spąstus ir mūsų pokalbis įgauna dar vieną spalvą.

Kartą manęs paprašė apibūdinti “Senjorų pasaulį” ir pirmas mano žodis, atėjęs iš pasąmonės, kurį ištariau, buvo – žmonės.  Su viena ypatinga moterimi, neseniai atšventusia 88 –ąjį gimtadienį ir nuo pavasario prisijungusia į “Senjorų pasaulio” klubą, dalyvavusia fotosesijoje, noriu jus supažindinti.

 

Puikiai valdanti plunksną, p. Despina Midvikienė dalinasi savo istorija.

Kuo ilgiau gyvenu, tuo geriau suprantu pasaulio grožį ir didybę.

Nuotrauka iš Senjorų pasaulis fotosesijos. Fotografė Žaneta Paunksnė

Nuo mažų dienų, kaip ir dauguma vaikų, buvau žingeidi viskam, kas mane supo. Bendravau su medžiais, gėlėmis, paukščiais…, o vėliau stebėdavau žmones, jų santykius, bendravimą tarpusavyje. Savo ilgame nelegvame kelyje sutikau begalę įvairių tautybių nuostabių šviesių žmonių. Iš jų žinių lobyno aš sėmiau vertingą  informaciją, kuri padėjo man vėlesniame leidybiniame darbe.

Darbas leidykloje prasidėjo nuo pačių žemiausių hierarchijos laiptelių. Po truputį kopiau vis aukščiau, mokiausi iš vyresnių darbuotojų įvairių stilistikos niuansinių išmonių, gilinausi į redagavimo metodiką, struktūrą. Be galo dėkinga leidyklos žmonėms, kurie patikėjo manimi ir padėjo siekti užsibrėžto tikslo. Dirbdama su įvairių profesijų žmonėmis – knygų autoriais, aš turėjau, tiksliau privalėjau, nuolat mokytis, gilintis, tobulėti, semtis žinių iš įvairiausių sričių. Man labai patiko mano darbas, jis išugdė manyje kruopštumą, atidumą, o svarbiausia atsakomybės jausmą žodžiui ir jo vartosenai. Leidyklos darbuotojai ir knygų autoriai padėjo man galutinai subręsti kaip asmenybei su tvirtu stuburu. Visiems dėkinga!

Dabar apie tai, kaip atradau “Senjorų pasaulį”, tiksliau kas man jį pasiūlė?- Ogi vyriausias anūkas. Po jo paskambino duktė. Vaikai nespaudė, laukė mano galutinio apsisprendimo. Pradžioje buvau nusiteikusi skeptiškai. Galvojau, na ką naujo rasiu tame “senolių pasaulyje”. Aš gi lankiau Trečiojo amžiaus universitetą, nemažai skaitau, įvairios informacijos gaunu klausydama radiją, žiūrėdama televiziją…. Bet mintis apie Senjorų erdvę nedavė man ramybės nei dieną nei naktį. Susidomėjau. Pradėjau ieškoti internete informacijos apie jų veiklą. Ir… staiga sušukau: “eurika!“ Atradau tai, ko man trūksta. O trūksta kitokių, šiuolaikiškų, inovatyvių žinių.

Iškilo klausimas kaip prisijungti prie paslaptingojo pasaulio? Man tai nebuvo paprasta. Vaikai su malonumu pasisiūlė padėti. Bet jie visų atrakinimo plonybių nežinojo ir į pagalbą atskubėjo gerbiama Regina – mentorė, viena iš “Senjorų pasaulio” komandos narių, kuri informacinių technologijų platybėse jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Labai jai dėkinga!

Ir taip prasidėjo virtualus mokymąsis. Informacijos srautas pasipylė kaip iš gausybės rago, įvairių įvairiausių, kiekvienam pagal jo poreikius, interesų skonį. Jau praėjo pusė metų. O kiek daug sužinojau!

Turiu pabrėžti, kad per virtualius užsiėmimus mes ne vien pasyvūs klausytojai, turime diskutuoti pagal pateiktą temą. Tai įpareigoja įdėmiai klausyti, susikaupti ir tvarkingai sudėlioti mintis, kad atsakydami į lankas neišeitumėm.

Pradžioje man buvo kažkiek nedrąsu, bet po truputį baimė dingo. Įjungiau į pažinimo darbą visą savo organizmą, pradedant nuo smegenų kertelių iki kojų pirštelių.

Mūsų užsiėmimų tematika labai įvairi, spalvinga, išradinga, kartais šmaikščiais ir mįslingais pavadinimais. Pasirinkimas platus, bet mane domina viskas, kas inovatyvu, kaip sakoma “praeitis turi likti prisiminimuose, o gyventi reikia ateitimi”, nors “be praeities nebus ir ateities”. Turbūt diskutuotinos tezės.

Apie užsiėmimus galima daug kalbėti ir rašyti, visi jie savaip įdomūs. Na pavyzdžiui, liepos mėnuo įprastai atostogų metas, todėl tokios virtualios kelionės : “Leiskite savo svajonėms skristi”, “Malta – muziejus po atviru dangumi”, “Omanas – taikos stebuklas”, “Marokas – berberų, magų ir kerėtojų kraštas” neleidžia “užsisėdėti” namuose. Mes daug sužinome virtualiu būdu, pabūname visur ir tuo džiaugiamės.

Dėmesio: šitas paskaitas gali klausyti visi norintieji kiekvieną ketvirtadienį ketvirtą valandą po pietų.

Norintiems daugiau veiklos yra “Senjorų pasaulio” klubas. Jo nariams yra penki moduliai: anglų kalba, o nuo rugsėjo bus ir kitų kalbų pamokos, informacinių technologijų, kultūros, kūrybinių dirbtuvių ir sveikatingumo, kuriuose mes randame požiūrio mankštą, praktinės filosofijos užsiėmimus, mankštas su kineziterapeute, kūrybines dirbtuves, aromaterapiją, sveikos mitybos seminarus. Išvardinau tik  lašą jūroje mūsų kūrybinių užsiėmimų. Lektoriai, kaip ant lėkštutės, pateikia mums informaciją, kuri praturtina, praskaidrina mūsų gyvenimą įvairiausiomis spalvomis.

Su klubo nariais turime ne tik virtualius susitikimus. Paskutinį liepos penktadienio rytą atvažiavome į Raudondvarį. Įžengėm į dvaro teritoriją, o čia gausybė įvairiaspalvių gėlių. Negalėjau atitraukti akių nuo tokios grožybės, norėjosi paskęsti gėlių jūroje…Bet mūsų ekskursijos tikslas – aplankyti Kauno klubo „Skiaučių menas“ parodą. Įėję į dvaro menų inkubatorių pamatėme dar daugiau ryškių ir subtilių spalvų. Kol nebuvo atvykę skiaučių meno kūrinių autorės, įdėmiai peržiūrėjau visus darbus: keitėsi spalvos, formatai, siužetai. Su meile, preciziškai, išradingai atlikti darbai. Išjausti. O kai sugužėjo klubiečiai – autoriai, prasidėjo aptarimas, dalinimasis įspūdžiais- vienu žodžiu šilta bendrystė, atrodė, kad mes nuo senų laikų pažįstamos. Ypatingą įspūdį padarė kolektyvinis darbas „Jūratė ir Kąstytis“. Šitas kūrinys – himnas Lietuvai, atspindintis jos istoriją, grožį, savitumą, ištvermingumą, tvirtumą.

„Lietuva, kai aš tave turiu – prieš akis sumirga raštų raštai, ir pilna padangė vyturių, Ir linų žydėjimas be krašto. … Lietuva, Tėvyne, be tavęs Tuščias ir beprasmis šis pasaulis…” (B. Brazdžionis)

Ačiū, mielosios klubietės, už tradicijų puoselėjimą, įdomių minčių gausą, meninę gyslelę širdyje, rankų miklumą ir švelnumą.

“Vakaro geltonis, aukso atšvaitai,

Kur gyvybės klonis, kur žmogus aukštai.

Virš pasaulio margo švinta jo darbai.

Ak, širdis pavargo. Rankos – nelabai “(Just.Marcinkevičius)

O kas gi visu tuo rūpinasi? Ogi išradingoji, darbščioji “Senjorų pasaulio” komanda: Regina, Vida, Živilė, Jurga, Anželika ir Laura. Jos turi ne tik organizacinių gebėjimų, bet ir aibę skirtingų pomėgių, kuriais dalinasi su mumis. Džiugu ir malonu! Jos dirba savo darbą su meile, gera nuotaika, norėdamos kuo daugiau, įdomiau, įvairiau parinkti tematiką ir surasti profesionalius lektorius. O tai nemanau, kad būna lengva. Bet jos sugeba! Ačiū Joms!

Tiek labai trumpai, apie mūsų žinių šaltinį – „Senjorų pasaulį“, jo kompetettingą komandą, naudingas paskaitas ir netrafaretinius modulius.

Aš labai džiaugiuosi, kad man vaikai padėjo atrasti būtent šią erdvę ir dabar jaučiuosi šiuolaikiškesnė, įdomesnė sau ir aplinkiniams. Manau, kad nei jaunimas, nei valstybė daugiau neklijuos mums „prarastosios kartos“ etiketės.

Dar daug vertingų intriguojančių paslapčių neatskleidžiau. Jeigu susidomėjote – patikėkite manimi-  tai atlikti įmanoma! Tik reikia norėti! Sėkmės!

Pabaigai pasidalinsiu išminčiaus mintimis, gal padės jums apsispręsti.

Kartą Žmogus uždavė Gyvenimui klausimą:

  • Kodėl aš taip gyvenu? Niekas man neteikia džiaugsmo.

Ir Gyvenimas atsakė:

  • Nes gyveni ne savo gyvenimą. Ir džiaugsmai šie ne tavo. Surask save, savo jausmus, norus, svajones, tikslus, žodžius, pojūčius, knygas, filmus, dainas. Bendraminčių ratą. Surask savo Gyvenimą ir tada būsi laimingas.

Nuotrauka iš Senjorų pasaulio fotosesijos. Fotografė Žaneta Paunksnė

Despina Midvikienė , 2022-08-03

Vida Greičiuvienė

Leave a Reply

%d bloggers like this: