Vasara sugrįžo, kad leistų „Senjorų pasaulio“ bendruomenei pasimėgauti karališkuoju Camino Lituano.
Pradėję kelionę iš Prienų, Žvėrinčiaus taku labai greitai pasiekėme Birštoną. Eidami Nemuno pakrante mėgavomės Lietuvos upių Tėvo didybe ir ramiu tekėjimu. Birštone gidė Rita Markovskaja mus pakvietė į biuvetę, kur ilsindami kojas ir gurkšnodami mineralinį vandenį klausėmės pasakojimų apie Birštoną, Lietuvos didžiuosius kunigaikščius ir mineralinio vandens istoriją. Aplankę didžiausią vitražą, buvome palydėti iki miesto pakraščio nuo kurio jau sparčiu žingsniu leidomės į „Royal SPA Residence“, kuriame apsisojome dviems nakvynėms. Kas norėjo, po bendros vakarienės mėgavosi baseino, druskų kambario ar kitais SPA malonumais. Argi ne karališkas Camino? Dėkojame Jolantai Sūnelaitienei, Royal SPA Hotel, konferencijų projektų vadovei už rūpestį organizuojant poilsį viešbutyje, kuris praturtino mūsų Camino Lituano kelionę.
Atrodė, kad atstumas nuo Prienų iki „Royal SPA Residence“ nėra didelis, tačiau sugebėjome priskaičiuoti beveik 20 tūkstančių žingsnių! Panašų žingsnių skaičių nuėjome ir antrąją dieną, kol pasiekėme Nemajūnų kaimą ir tuo pačiu keliu sugrįžome atgal.
Piligriminė kelionė – tradicinis keliavimas, siekiant aplankyti piligrimų pamėgtas vietas, turinčias religinę reikšmę.
Nemajūnuose aplankėme išskirtinį kultūros paveldo objektą – Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią, kuri žinoma kaip vienintelis originalus medinės neogotikos liaudies meistrų kūrinys Lietuvoje.
Pakeliui namo ištvermingiausieji dar spėjo įkopti į Birštono apžvalgos bokštą, o norintiesiems dalyvauti šv. Mišiose teko grįžti į Birštoną, į Šv. Antano Paduviečio bažnyčią.
Didelė kompanija ir veiklų pasirinkimas viešbutyje lėmė, kad trumpam aptarimui susibūrėme tik trečiąją dieną, prieš atsisveikindami. Dar kelionės pradžioje gavome Ramintos Plokštienės užduotį – iš Kelio pasiimti kokį nors daiktą. Aptarimo metu keitėmės daiktais ir pasakojome jų pasirinkimo istorijas. Daiktai buvo labai įvairūs, nuo medžio lapo iki širdelės formos akmenuko, bet dar įvairesnės buvo jų paėmimo istorijos. Asmeniškai man įspūdingiausia buvo kiškio lapų istorija apie tikslus ir jų siekimą, kurią papasakojo Vida Galadauskienė.
Nuoširdus ačiū savanorei Laurai Stankūnei, kurios dėka Senjorų pasaulyje tęsiasi tradicija išeiti į rudeninį Camino, kuris ne tik apjungia iš skirtingų Lietuvos miestų suvažiavusią bendruomenę bendram Keliui, bet kartu padrąsina leistis į Kelią vieniems.
Įspūdžiais apie pirmąjį savo Camino Lituano žygį su „Senjorų pasaulio“ bendruomene dalijasi Raminta Plokštienė.
KELIAS, KURIS SUARTINA arba mano pirmasis Camino Lituano žygis su „Senjorų pasaulio“ bendruomene
Į Camino Lituano žygį leidausi pirmą kartą. Pirmą kartą keliavau ir su tokia gausia, gražia, garbingo amžiaus žmonių bendruomene. Smagu patirti tuos pirmuosius kartus – jie atneša naujų įspūdžių, žmonių ir atradimų. Tačiau kartu jaučiau ir jaudulį: norėjosi prisidėti, padėti, būti naudinga. Galvojau, ar pavyks, ar mano pagalba bus priimta, kaip mane – jaunesnę keliautoją – sutiks ir priims bendruomenė.
Kelionė pranoko mano lūkesčius. Nors su vyresnio amžiaus žmonėmis jau turėjau patirties anksčiau, dar kartą įsitikinau, kokia tai nuostabi, įvairi ir įkvepianti žmonių grupė. Daugelį metų jie atidavė darbui, karjerai, vaikams ir kitų žmonių rūpesčiams, o dabar vis drąsiau leidžiasi savo svajonių gyvenimo keliu. Jų akys smalsios, širdys atviros – pasauliui, vieni kitiems ir naujoms patirtims. Jie nori pažinti, sužinoti, dalytis ir džiaugtis gyvenimu.
Žygio metu stengiausi pabūti skirtingose grupelėse, eiti tai su vienais, tai su kitais. Ir mano nuojauta pasitvirtino: žmonės, kurie renkasi aktyvų gyvenimą, dažnai yra aktyvūs ir širdimi. Kiekvienas turi savų istorijų, sukauptos patirties, išminties ir netikėtų talentų. Tačiau visa tai atsiskleidžia ne per trumpą pokalbį prie kavos ar pietų stalo, o tada, kai kartu eini ilgesnį Kelią.
Einant Keliu pasitaiko akmenų, slidžios žolės, įkalnių ir balų. Tokiose akimirkose pradedi geriau jausti šalia esantį žmogų: kam reikia pagalbos, kam – lėtesnio tempo, o kam norisi eiti greičiau. Pastebi, kas nori kalbėtis, kas mieliau patyli, kas renkasi būti priekyje, o kas – kiek atokiau. Ir ne visada todėl, kad negali eiti greičiau. Galbūt žmogui tiesiog norisi pabūti su savo mintimis ar ramiai stebėti visą grupę. Toks bendras Kelias leidžia pamatyti vieniems kitus giliau ir jautriau.
Šiame žygyje atsiskleidė daug gražių žmogiškų dalykų: rūpestis, jautrumas, noras dainuoti, kalbėtis, pažinti, paragauti ir pastebėti net pačias mažiausias kelionės smulkmenas. Ypač įsiminė mūsų miela bendrakeleivė Valdutė. Nors jos fizinės galimybės galbūt neleido keliauti tokiu tempu ar tiek, kiek kitiems, jos širdis – didžiulė, o sukauptos žinios, išmintis ir gidavimo patirtis nepaprastai praturtino mus visus.
Tai ypač pajutome Nemajūnuose, užsukę į vieną gražiausių Lietuvoje medinę Nemajūnų šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią. Joje grožėjomės sklindančia šviesa, altoriumi ir ypatinga šventovės atmosfera. Bažnyčios prižiūrėtoja Anelė papasakojo bažnyčios istoriją. O Valdutės pastebėtos detalės padėjo pamatyti dar daugiau. Kai keliauji kartu su žmogumi, kuris gali pasidalyti savo profesinėmis žiniomis ir patirtimi, vieta atsiveria visai kitaip – giliau, prasmingiau, gyviau. Supranti, kad kiekvienas žmogus grupėje turi ką duoti, o kiekvienas gali kažką iš kito gauti.
Per šias dvi dienas įveikėme nemažą atstumą: pirmąją dieną penkiolika ir antrąją dieną mūsų laukė beveik aštuoniolika kilometrų. Vis dėlto buvimas drauge manęs neišvargino. Priešingai – įkvėpė, sustiprino ir pažadino norą dar daugiau veikti, pažinti šiuos žmones ir džiaugtis jų pozityvumu, atvirumu bei gebėjimu mėgautis akimirka. Iš šios kelionės parsivežiau ne vien nueitus kilometrus ar prisiminimus apie aplankytas vietas, bet ir daug šilumos, įkvėpimo bei tikėjimo žmonių bendryste.
Nuoširdžiai sveikinu „Senjorų pasaulio“ bendruomenę ir linkiu jai kuo didžiausios sėkmės. Kviečiu žmones jungtis prie tokių veiklų, keliauti, bendrauti ir atrasti, kiek daug gyvenime dar galima patirti. Ypatingas ačiū „Senjorų pasaulio“ komandai už šią iniciatyvą, už įdėtą širdį, pastangas ir atvirumą. Jaučiasi, kad visa tai kuriama tam, kad bendruomenės nariai būtų laimingesni, aktyvesni ir galėtų gyventi visavertį, prasmingą gyvenimą.
Man šis Camino Lituano tapo priminimu, kad Kelias suartina ne tik todėl, jog einame ta pačia kryptimi. Jis suartina, nes mokomės pastebėti vieni kitus, priimti skirtingą tempą ir dalytis tuo, ką turime geriausio, nes iš kelionės grįžti ne pavargęs, bet paaugęs vidumi.
Nuoširdžiai Raminta
„Kiekvienas piligrimo žingsnis, paliktas Camino Lituano takuose, kuria šio kelio istoriją. Ieškojimai, atradimai, džiaugsmai ir net nuovargis yra tai, dėl ko šis kelias auga ir stiprėja. Tikiu, kad dideli dalykai gimsta iš žmonių tikėjimo, bendrystės ir noro eiti pirmyn. Tai ne tik ėjimas… Ačiū už suteiktą galimybę keliauti su jumis! Buen Camino!“ – priduria Zita Kavaliauskienė iš Šiaulių.
2026 metų Camino Lituano maršrutu Prienai – Nemajūnai keliautojai: Audronė Mockienė, Birutė Julija Gedvilienė, Aldona Katilienė, Valerija Monkienė, Irena Vaitiekūnienė, Valda Šadzevičiūtė, Eugenija Butkevičiūtė, Nida Žvinienė, Rima Šilanskienė, Jūratė Žeimienė, Vida Kelpšienė, Vida Slavickienė, Danguolė Bertašiūtė, Ramutė Mekuškienė, Rima Meškauskienė, Laimutė Kardelienė, Nijolė Barbaraušienė, Zina ir Stasys Laureckiai, Zita Kavaliauskienė, Sigutė Melinytė, Vida Galadauskienė, Česlova Šimkienė, Raminta Plokštienė, Laura Stankūnė ir Vida Greičiuvienė.
