Rugsėjo pabaigoje „Senjorų pasaulio“ bendruomenė savaitei persikėlė ten, kur ruduo dar primena vasarą – į saulėtąją Korčulos salą Kroatijoje. Rugsėjo 20–27 dienomis čia vyko stovykla, subūrusi norinčius ne tik keliauti ir pažinti, bet ir būti kartu, patirti, atrasti, bendrauti.
Septynios dienos prabėgo greitai. Gal net per greitai – vienam iš dalyvių jų pasirodė tiesiog per maža. Ir tai turbūt vienas maloniausių įvertinimų kelionei.
Savaitė tarp jūros, istorijos ir mažų atradimų
Mūsų namais savaitei tapo Vela Luka – ramus miestelis vakarinėje Korčulos salos dalyje, prie Adrijos jūros. Norėjosi, kad ši stovykla nebūtų vien intensyvi pažintinė kelionė, kurioje skubama nuo vieno objekto prie kito. Programoje derinome pažinimą, aktyvias veiklas, vietos kultūrą, gastronomines patirtis ir laiką sau.
Pirmosiomis dienomis pažindinomės su Vela Luka ir Blato – viena autentiškiausių salos gyvenviečių. Važiavome per derlingus laukus, klausėmės pasakojimų apie salos istoriją ir vietinių žmonių gyvenimą. Blato miestelyje aplankėme Pranciškonių vienuolyną, kuriame saugomi palaimintosios Marijos Petković palaikai. Grįždami užsukome į vietinę vyninę, kur ragavome Korčulos salos vynus, alyvuogių aliejų, pršutą, sūrius ir alyvuoges.
Tai buvo gera pažinties su sala pradžia – ne tik per jos istoriją, bet ir per skonius, žmones bei vietos tradicijas.
Korčula – miestas, kuriame norisi neskubėti
Korčulos miestas sužavėjo nuo pirmųjų žingsnių. Akmeninės senamiesčio gatvelės, venecijietiška architektūra, Šv. Morkaus katedra, mažos bažnytėlės ir jūra, kuri čia, rodos, visada kažkur šalia. Korčulos senamiestis laikomas vienu gražiausiai išsaugotų viduramžių miestų Adrijos pakrantėje, o pats miestas siejamas su legendinio keliautojo Marko Polo vardu. Tai viena iš tų vietų, kurias norisi ne tik apžiūrėti, bet ir pajusti – ramiai pasivaikščioti siauromis gatvelėmis, pakelti akis į senųjų namų fasadus, stabtelėti prie jūros, prisėsti kavos ir tiesiog pasimėgauti miesto atmosfera. Korčula tikrai tapo viena įsimintiniausių mūsų savaitės vietų.
Kroatiją pažinome ir per jos žmones
Kelionėje norėjosi pamatyti ne tik tai, ką paprastai randi turistiniuose maršrutuose. Todėl viena jaukiausių patirčių tapo viešnagė šeimos ūkyje Blato apylinkėse. Mus priėmė Sanija Protić su šeima, puoselėjanti vietines maisto gamybos tradicijas. Patys gaminome tradicinius Blato sausainius „Utopljenici“, ragavome vietinius saldumynus, džemus ir citrusinių vaisių produktus, susipažinome su dalmatiškų makaronų gamyba ir, žinoma, sėdome prie bendro pietų stalo. Tokios patirtys leidžia šalį pažinti kitaip – ne pro autobuso langą, o per žmones, jų pasakojimus, maistą ir šeimos tradicijas.
Nuo Splito gatvelių iki Hum kalno
Vieną rytą palikome salą ir keltu iš Vela Lukos išplaukėme į Splitą. Kelionė per Adriją truko apie tris valandas, tad ir pats plaukimas tapo tos dienos patirties dalimi. Po ramaus salos gyvenimo Splitas pasitiko gyvu miesto ritmu. Vaikščiojome po istorinį senamiestį, susipažinome su Diokletiano rūmais, katedra, Rivos krantine, turėjome laiko savarankiškai pasivaikščioti ir pajusti miesto atmosferą. Kitą dieną miesto gatves pakeitėme į kalnų taką – leidomės į žygį į Hum kalną. Jo viršuje išlikę Austrijos laikų gynybinės tvirtovės griuvėsiai, o nuo kalno atsiveria įspūdingi Adrijos jūros ir aplinkinių salų vaizdai. Tokiose išvykose svarbus ne tik galutinis tikslas. Einant kartu atsiranda laiko pokalbiams, juokui, padrąsinimui ir sustojimams pasigrožėti vaizdais. Gal todėl vienas iš dalyvių vėliau taip gražiai apibūdino tai, kas jam labiausiai įsiminė: „O labiausiai – žmonės, su kuriais galima juoktis ir grožėtis kartu, su kuriais galima kartu lipti į kalnus!“
Laikas tiesiog pabūti
Po aktyvių dienų atėjo ir laisvesnė diena – be skubėjimo ir suplanuotų išvykų. Buvo galima ilgiau pabūti prie jūros, išsimaudyti, pasivaikščioti pakrante, ramiai išgerti kavos ar tiesiog pailsėti.
Tą dieną mūsų laukė ir dar viena pažintis su Dalmatijos tradicijomis – Peka. Tai tradicinis šio regiono patiekalas, kai mėsa ir daržovės ruošiamos po specialiu metaliniu dangčiu. Prie bendro stalo ragavome vietinius užkandžius, sūrius, pršutą, alyvuoges ir, žinoma, pačią Peką. Tai buvo dar viena proga niekur neskubėti ir tiesiog pabūti kartu.
O paskutinį vakarą Korčuloje norėjosi užbaigti ypatingai – išplaukėme į jūrą palydėti saulės. Adrija, besileidžianti saulė, mūsų kompanija ir suvokimas, kad savaitė kartu jau eina į pabaigą… Buvo gražu ir truputį gaila, kad laikas prabėgo taip greitai.
Turbūt geresnio atsisveikinimo su Korčula ir negalėjome sugalvoti.
Kelionės vertę kuria žmonės
Galima kruopščiai sudėlioti programą, pasirūpinti skrydžiais, pervežimais, ekskursijomis ir maitinimu. Tačiau vieno dalyko iš anksto suplanuoti neįmanoma – kokia taps grupė.
Korčuloje labai greitai pajutome, kad susirinko žmonės, kuriems įdomu ne tik pamatyti naujas vietas, bet ir dalintis patirtimi, bendrauti, juoktis, padėti vieni kitiems. Su kiekviena diena pokalbiai ilgėjo, žmonės vis geriau pažino vieni kitus, atsirado savų juokų ir bendrų istorijų. Po kelionės atliktoje anoniminėje apklausoje tarp labiausiai patikusių dalykų kartojosi bendrystė, draugiškumas, gera kompanija ir rūpestis. Vienas dalyvis savo patirtį apibendrino labai paprastai: „Nuostabi gamta, puikus oras, nuostabi draugija.“
Įspūdžius pažintinėje stovykloje Korčuloje apibendrino Lina Petronienė.
