“Senjorų pasaulis” paskaitų ciklas “Vasaros kelionės” lydimas Dalai Lamos žodžiais “Nėra kelių į laimę. Kelionė yra laimė” kviečia į virtualias keliones.

“Man teko laimė apsilankyti Kioto šventyklose, vaikščioti dzeno soduose, pamatyti aukso šventyklą, ir visa tai išliko nepakitę mano prisiminuose, įsispaudė mano kūne, mano sensorinėje atmintyje. Iš pradžių man užgniaužė kvapą vietos grožis, paskui mano kvėpavimas pasidarė gilus. Aš tik stebėjau, jausdama, kaip dalijuosi ta pačia “energija” su keliais esančiais šalia žmonėmis. Mano protas tarsi visiškai ištuštėjo, kad galėtų dar intensyviau būti “čia ir dabar”, tą akimirką rodėsi, kad esu gražiausiame sapne. Bet tuo pat metu mano sąmonė nepaliko realybės, aš jaučiausi esanti pilna meilės sau, kitiems, visai visatai, ir tą akimirką tai sudarė nedalomą visumą. Tarsi tuomet laikas būtų pakibęs, kaip sakė Arletė. Tai palaimos akimirkos, kai netrokšti nieko kito, išskyrus tai, ką turi. Tai akimirkos, kai jaučiuosi glaudžiai susijusi su tuo kas esu, su savo gyvenimo verte ir pilnatve”. (Citata iš knygos “Nusprendžiau senti laimingai” Claudine Badey-Rodriquez)

Jei Tavęs paklausčiau – kas tau yra kelionė – ką atsakytum?

Ar pradėtum filosofuoti ir gilintis į savo gyvenimo kelionės prasmės paieškas…

O gal pradėtum pasakoti apie savo pačią didžiausią patirtį keliaujant svečiose šalyse, kur dar niekas niekada nekeliavo, o Tu buvai pirmas ir jauteisi naujos žemės atradėju…

O gal pasakytum man, kad visą savo gyvenimą svajojai nuvažiuoti į Palangą prie jūros, bet dabar jautiesi silpnas ir manai, kad jau tikrai tokia kelionė nebe tavo amžiui…

Kiekvienas atsakymas būtų teisingas, nes kiekvienas žmogus žodyje “kelionė” mato ir įkelia kitokią prasmę.

“Senjorų pasaulis” vasaros mėnesių paskaitoms pasirinko kelionių temą. Kodėl vasaros, paklausite? – Todėl, kad šiuo metu vasara. Ir šiuo metu mes visi daug keliaujame.

Trumpai pasidalinsiu į kokias keliones kviečiame “Senjorų pasaulio” bendruomenės klausytojus ir kodėl iš begalės kraštų buvo padaryti tokie pasirinkimai.

Kaip visada paskaitų temas, taip ir kelionių kryptis rinkosi patys lektoriai. Man norėjosi, kad pasakodami, jie patys degtų aistra, į kurią pasinertumėm klausydamiesi paskaitos.

 

Pirmoji kryptis  istorinė. Kelionėse gidai dažniausiai pasakoja istorijas apie objektus, šį kartą mūsų gidas Algimantas Antanaitis, pasakojo apie miestą kaip objektą. Paprastai Klaipėda mums yra pravažiuojamas miestas kelyje į Palangą arba į Nidą. Paskaita kvietėm klausytojus stabtelėti ir susipažinti su turtinga Mėmelio istorija ir jo reikšme Lietuvai. Labai tikiuosi, kad dabar ne vienas paskaitos dalyvis kitomis akimis pravažiuodamas prio šalį dairysis į Liepų alėjoje esančius objektus ar žvejo skulptūrą. Istorinė paskaita buvo pirmoji ir vienintelė. Istorinė kelionė dar laukia po Rusijos aukso žiedą, kartu su žurnaliste Liana Binkauskiene.

Virtuali ekskursija po Šv. Petro ir Povilo bažnyčią įtikino, kad tokio tipo ekskursijos yra net informatyvesnės negu paprastos. Kaip įžiūrėti bažnyčios sklaiutuose esančias figūras – net su labai geru regėjimu neįmanoma. Juo labiau kai gidas pasakodamas pasako – ten kairėje prie angelėlio… Dairaisi į kairę ir dešinę ieškodamas angelėlio ir nesi tikras ar tikrai tą pamatei, apie kurį pasakoja gidas. Virtuali ekskursija leidžia objektus pamatyti iš arti, ir iš labai arti. Leidžia pamatyti visą grožį, nebijant kad ne tą objektą pasirinkai pamatyti. Tokia tad nuostabi ekskursija buvo Vilniuje Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje.

Svajonių kelionės. Mane labai žavi bet kokios įgyvendintos svajonės – josi parodo svajojusio žmogaus ryžtą, atkaklumą, drąsą siekiant savo svajonės. Paskaitoje klausysimes ne iš gido ar keliautojo perspektyvos pasakojimų , tačiau iš savanorės, arba kuprinėtojos, kaip Kristina Semaškaitė save pavadino. Aš labai džiaugiausi, kai mergina sutiko pasidalinti savo patirtimi, išgyvenimais, nes tikrai žinau, kad savo gyvenime taip nekeliausiu, bet man labai įdomu pajausti kaip jaučiasi žmonės keliaudami būtent taip. Ką reiškia sukurti ir užmegzti santykius atvykus į visai svetimos kultūros šalį, ką reiškia padėti , ne nuperkant vieną ledų porciją, o išmokant, parodant, supažindinant.

Kelionės iš kelionių vadovų perspektyvos. Iš kur atsiranda aistra dirbti tokį sunkų darbą? Kaip jau girdėjome iš gido Algimanto Antanaičio, grupėse visada pasitaiko viskuo nepatenkintų klientų. Kaip išlaikyti šaltą protą ir po to leistis į dar vieną ir dar vieną keliones…

Daiva Milišauskienė  “West Orient travel” kelionių agentūros įkūrėja turizmo srityje dirba nuo 1994. Paprašiau p. Daivos pasidalinti mintimis ar visi žmonės mėgsta keliauti ?

“Per tiek laiko pasikeitė keliautojų ir turistų poreikiai ir supratimas apie keliones. Jei pries 30 metų keliones į tolimesnius kraštus rinkosi žmonės turintys itin geras pajamas, tai bėgant metams jos tapo įprastos ir prieinamos beveik visiems. Turbūt šiandien nekeliauja tik tie, kuriems net ir pasiūlius nemokamą kelionę jos jis atsisakytų ir mieliau liktų namuose ar savo sode prie bulvių lysvės. Keliones renkasi jas mylintys žmonės. Ir ypač pažintinių kelionių mėgėjai, kuriuos dažniausiai sutinku. Per tiek metų sutikau daug, labai daug žmonių. Su vienais tik prasilenkėme, su kitais užsimezgė artimas ryšys ir bendraujame iki šiol. Tačiau visi žino, kad mano kuriami maršrutai yra į tas šalis, kuriose aš pati randu įkvėpimą, energiją ir emocinį užtaisą. O jei tiesiog trumpai atsakyti į Jūsų klausimą – tai keliones renkasi žmonės, mylintys gyvenimą, judėjimą ir naujus patyrumus. Per vaizdus, kuriuos mato; per emocijas, kurias patiria; per skoni, kurį jaučia ragaudami įvairių šalių tradicinius patiekalus ir per svajones planuojant naujas keliones”.

Mūsų paskaitų klausytoja p. Marytė papildo p. Daivą. “O taip, Daiva (linkėjimai jai), turi dar didesnę potenciją augti. Reikia iįjungti visus savo pojūčius: regą, klausą, uoslę, girdėjimą, lytėjimą, netgi savo šeštąji pojutį – intuiciją.

Niekur neskubėti ir įsijausti į akimirkos duotos čia ir dabar malonumą. Pajausti nepažintos būties akimirkas, nes p a s i v a i k š č i o j i m a s – yra pats geriausias būdas pažinti miestą, pajusti jo pulsą, įžvelgti paslaptingą jo žavesį, išgirsti paslaptingus jo garsus, užuosti viliojančius aromatus.

Ir nors išeini pasivaikščioti vienas (tas pats tinka ir grupei, grupelei ar porai), keliaudamas niekada nesijausi vienas ar vienišas. Šalia labai dažnai atsiranda tokių pačių keliaujančių draugų.

Visuomet reikia gerbti tą šalį ir vietinius gyventojus, nes tu joje esi tik svečias.

Tereikia tik sveikinti tuos, kas susiruošė į kelionę, nes kas mąsto teigiamai eina visur, bet kas neigiamai – eina į niekur. (angliškai skamba net labai gražiai: Positive thinkers go everywhere. Negative thinkers go nowhere).”

Edita Muraškaitė- kelionių gidė, Persijos klubo įkūrėja, “Senjorų pasaulio” bendruomenei skaitė jau antrą paskaitą. Susidomėję klausėmės paskaitos apie Iraną, pasiruošę kartu su Edita keliauti nors į pasaulio kraštą. Edita užkrėtė savo savo pasakojimu, ne vienas klausė apie kainas ir galimybes keliauti kartu su Edita į Iraną. Šį kartą ji senjorus vedžiojo po Madagaskarą. Patyrusios kelionių vadovės nuomone,  keliauti yra prigimtinė žmogaus esybė. Mus veda smalsumas, norejimas sužinoti, kas gi yra ten toliau už horizonto. Jai kelionės yra būdas pažinti dievo kūrybos įvairovę. Suvokti žmonių panašumus ir skirtumus. Ir kas verčia mus būti skirtingais. Kelionės yra mūsų genuose, nes kažkada mūsų protėviai atkeliavo į šias žemės. Pakanka paskaityti tautų migracijos istoriją, kad suvoktume, kad žmogus yra keliaujantis (homo itinerantur) . Jai kelionės padeda jausti gyvenimo pulsą, bei atsikratyti stereoptipinio mąstymo. Editai nepakanka perskaityti, būtinai reikia patikrinti, kaip ten pas kitas tautas iš tiesų klostosi reikalai.

Edita pati užduoda sau klausimą “Ar keliauti būtina?” ir čia pat atsako-  “ tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Visada turiu savo mintyse istoriją apie du garsius Persijos poetus iš Širazo – Hafizą ir Sadį. Sadi visą savo gyvenimą nuolat keliavo ir patyrė gausybę nuotykių. Mąstydamas apie šią patirtį jis rašė išmintingas ir pamokančias eilės. Hafizas gi vengė kelionių ir kartą išvykęs trumpam raudojo ir ilgėjosi mylimo Širazo. Bet jis taip pat tapo gyliu žmogaus prigimties žinovų, mylimiausių Irano tautos poetų ir filosofų, kurio eilės cituoja, kai liūdna ir kai linksma. Abu jie gyveno ilgai ir įdomiai. Todėl manau, keliaujam ar ne, svarbiausia yra ar mylim artimą ir tolimą. Kiek esam atviri pažinimui ir ar vis dar smalsūs.”

Nuolatinė “Senjorų pasaulio” paskaitų klausytoja p. Zita į klausimą ar mėgsta keliauti, mums atsako: “Keliauti labai mėgstu. Daug žmonių atrado Lietuvą karantino metu, negalėdami išvykti toliau. ( aut. pastaba – mūsų šeima taip pat). Mano kelionės po Lietuvą prasidėjo maždaug prieš pora dešimtmečių, Bendradarbė pakvietė į kelionę, kurioje buvo mėgstančių keliauti susibūrusi grupė žmonių.  Jie patys sau organizuodavo keliones . Aš,  žinoma, užkibau. Su jais apvažinėti  kaimai, miesteliai, bažnytkaimiai. Susitikta su daugybe įdomių, šiltų, paprastų žmonių, išklausyta tiek daug įdomiausių pasakojimų, išgirsta įvairiausių istorijų. Akys dažnai būdavo išsiplėtusios iš nuostabos pamačius kokie įdomūs, kūrybingi žmonės gyvena Lietuvos provincijoje ir kokia graži Lietuva. Gražiai susigyvenusi buvo ir mūsų keliautojų kompanija. Pamenu, atvažiuojame pas vienos mūsų keliautojos giminaičius, kurie buvo pažadėję pamaitinti mus pietumis ir matome kaip sode po žydinčiom obelim sustatyti stalai padengti baltomis staltiesėmis ir puodai garuojančių cepelinų. Vaizdas kaip iš kino filmo. Arba kaip viename kaimo muziejuje ant palangės pamačiau Saulutę- savo pirmąjį  elementorių, kurio nebuvau paėmusi į rankas nuo mokyklos laikų.Visa aptirpusi varčiau kaip šventenybę , negalėdama padėti į vietą.  Tokių gražių ir įsimintinų momentų buvo labai daug..   

Išvažiuodavo mūsų keliauninkai ir į tolimesnes keliones, bet tuo metu aš dirbau ir išvažiuoti ilgesniam laikui galimybė atsirasdavo retai. Na, o šiaip, jeigu yra  galimybė pakeliauti,  dažniausiai tai būna pažintinės kelionės autobusu. “

Labai patiko mintis, kad kelionės pabaigoje, grupė pradėdavo planuoti sekančią kelionę. Tai apie svajones, kur “tas kelelis pilkas, mane nuves…” 

Kelionių gidė Edita Muraškaitė turi  svajonių daug, o šalių į kurias norisi nuvykti dar daugiau. Tačiau pirmenybę teikia, bent kolkas, Afrikai ir arabiškiems kraštams. Yra ir Europoje neaplankytų šalių, tačiau jas ji atideda vėlesniam laikui. Juk Europa čia pat, niekur ji nedings ir tuomet, kai įstosiu į Senjorų klubą.

“Senjorų pasaulis” paskaitų cikle “Vasaros kelionės”  kviečia keliauti virtualiai. Ar pakeis virtualios kelionės tikras? Edita mano, kad  virtualios kelionės niekada nepakeis tikrų kelionių ir to jaudulio, kurį jauti prieš kelionę, kai ruoši lagaminą, rūpiniesi ar viską pasiėmei. Tačiau paskaitos apie šalis priartina svajonę keliauti prie realybės. Edita tikra, kad po tokių paskaitų daugelis susimąstys ir kurs naujus kelionių planus. Na ir žinoma, nauda begaline pažintine prasme, paįvairina kasdienybę. Ir visai nesvarbu ar paskaita apie Lietuvos ar Afrikos unikalius kampelius.

Keliaukime po pietų Korėją vedami Mildos Mitrikevičienės, “Pasirink sparnus “ kelionių agentūros gidės.

Plėskime pažintis su gimtuoju kraštu, Onos Nosevičienės paskaitoje apie Lietuvą.

 

 

Pabaigsiu Editos Muraškaitės mintimi, kad “kiekvienos kelionės pabaiga yra naujos kelionės pradžia, net jei tai virtualios kelionės” .