Šiemet vilnietei Vidai Greičiuvienei sukako 60 metų, o svečius ji pasitiko ryšėdama skarelę. Taip, juokiasi Vida, pažymėjo metų atskirtį tarp šeštos ir septintos dešimties. Maždaug penkerius metus V.Greičiuvienė kartu su bendraminčiais kuria ir augina „Senjorų pasaulį“ – vyresnio amžiaus žmonių bendruomenę. Kaip apsisaugoti nuo sukčių, kaip internetu užsiregistruoti pas gydytoją ir kuo gali būti naudingas dirbintis intelektas? Į tokias ir dar daugiau įvairių paskaitų yra kviečiami senjorai.
Pokalbis su Vida Greičiuviene – apie tai, kuo gyvena Lietuvos senjorai, kodėl taip sunku apsisaugoti nuo internetinių ar telefoninių sukčių ir kodėl dirbtinis intelektas vietoje „Žemaitukų“ dainos pasiūlė arklio žvengimą.
– Vida, belaukdama mūsų pokalbio skaičiau anekdotus apie senjorus. Juk sakoma, kad humore galima rasti ir tiesos.
– Papasakokit ir man.
– Galbūt apibendrinsiu – man pasirodė, kad anekdotuose vyrauja dvi pagrindinės temos. Pirmoji – apie senatvinį užmaršumą, o antroji – apie „Viagrą“. Kitaip tariant, apie intymius dalykus. Yra juose tiesos?
– Temos apie intymų gyvenimą mes „Senjorų pasaulyje“ neliečiame, apie tai nekalbame. Žmogiškąja prasme tai jautri tema. Remiantis statistika, moterys gyvena ilgiau, po vyrų mirties jos lieka vienišos, o antrus partnerius susiranda nedaugelis.
O dėl užmaršumo – taip, su amžiumi pamirštame daugiau. Senatvinės demencijos, Alzhaimerio ligos pirmieji požymiai yra užmaršumas. Mūsų moterys, būna, juokauja: pamiršau žmogaus vardą, bet… jam jis nelabai ir tinka. Žmonės kartais, taip pat ir humoro forma, užmaršumui ieško pateisinimų.
– Dar viena kilusi mintis, taip pat laukiant pokalbio – apie mūsų literatūros klasikę Žemaitę ir jos garsiąją nuotrauką su skarele. Vida, juk Žemaitei tuo metu buvo mažiau metų nei jums ir man. Kaip skirtingais laikmečiais keičiasi žmonės, ypač – moterys!
– Tikrai taip. Daugelis man sako, kad atrodau taip, kaip mano mama atrodė būdama keturiasdešimties, tai yra dvidešimt metų atgal.
Jūs paminėjote skarelę. Šiemet švenčiau savo 60-ąjį gimtadienį ir užsirišau skarelę, taip sutikau draugus, o savo kalbą pradėjau būtent nuo to. Skarelė man simbolizavo metų skirties ribą. Kalbėjau draugams, kad tie, kurie dar neturi šešiasdešimties – džiaugiasi, bet tie, kurie sulaukė – irgi.
Pamenu, kai mano vyras šventė penkiasdešimtmetį, po šventės taksi važiavome namo. Taksistas nusistebėjo: kokia čia šventė, juk penkiasdešimt? O mes tik prieš pusmetį buvome palaidoję vieną iš savo geriausių draugų, kuris nebesulaukė gimtadienio.
Gimtadienio šventė visų pirma yra todėl, kad jos sulauki. Tą ir reikia švęsti – gyvenimą.
Vida Greičiuvienė su mama Elena Rupliene
– Labai gražiai esate pasakiusi apie savo metus, kad laikotarpyje nuo 56 iki 60-ies jaučiatės vedina svajonės: „Jei reiktų nupiešti save paveiksle, maniškis atrodytų taip: einu keliu, lydima minios angelų. Taip jaučiuosi sulaukusi šešiasdešimties.“
– Tikrai taip, aš taip jaučiuosi. Kai pradėjau šią veiklą – tiek daug stebuklų vyksta. Net jūsų žinutė man – kaip angelo dovana.
– Kodėl?
– Nes jums įdomu, kuo mes gyvename „Senjorų pasaulyje“, o viešumas mums tikrai svarbus.
– Labiausiai nustebau dėl to, kad jūs pati pagal savo amžių dar nesate senjorė, tačiau jūsų veikla yra būtent su vyresnio amžiaus žmonėmis. Kodėl įkūrėte „Senjorų pasaulį“?
– Dirbau tarptautinėje kompanijoje pardavimų vadove. Kai išvažiuodavau į darbą, savo vyresnio amžiaus mamą palikdavau vieną. Vis galvojau: nejau nėra tokios vietos, kur aš galėčiau ją palikti visai dienai, o vakare po darbo pasiimti?
Atradau tokią vietą Alytuje, nuvažiavau pas juos. Man padarė įspūdį, o netrukus pagalvojau, kad veiklas senjorams galėčiau organizuoti ir aš. Tačiau išėjimas iš darbo užtruko, o kai galiausiai ryžausi, netrukus prasidėjo pandemija.
Subūriau bendraminčių komandą, jie – savanoriai, tad „Senjorų pasaulis“ yra bendra mūsų visų veikla, viena aš to nebūčiau padariusi. Iš karto svarstėme kurti dienos centrą, pradėjome ieškoti patalpų. Dienos centrą norėjome steigti Antakalnyje, nes tai sparčiausiai senstantis Vilniaus rajonas. Tačiau prasidėjo pandemija ir veiklas ėmėme organizuoti nuotoliu, „Zoom“ platformoje. Beje, puikiai pasiteisino ir iki šiol paskaitos vyksta taip.
Kalbant apie mane, išeidama iš darbo aš turėjau finansinį buferį, taip pat susiderinau su šeima, vaikais ir iš jų pusės turiu labai stiprų palaikymą. Mes sukūrėme nevyriausybinę organizaciją, jokio finansavimo nėra, nėra perspektyvos, kad čia galėčiau užsidirbti ir tai būtų pelninga veikla.
Išeidama iš darbo ir kurdama „Senjorų pasaulį“ pasakiau sau, kad iki pensijos dar turiu dešimt metų. Vadinasi, per tą laiką galiu suburti organizaciją, kuri paskui tiks ir man pačiai. Taip ją, kartu su savanorių komanda, auginame. Mano dešinioji ranka šiose veiklose bičiulė ir bendramintė Živilė Kurienė.
Vasarvidžio šventės metu Živilė Kurienė ir Vida Greičiuvienė
– Vakar su bičiuliais gėrėme arbatą ir pasakojau, kad ruošiuosi interviu su jumis. Jie pasiūlė paklausti: iš kur senjorai turi tiek pinigų, kad nemažas sumas atiduoda sukčiams? Nors, tiesą sakant, dar didesnes sumas atiduoda ir jaunesni žmonės, tai nėra tik senjorų problema.
– Seniau dirbau draudimo kompanijoje ir teko daug kalbėti apie tai, kaip svarbu taupyti, atsidėti pinigų ne juodai dienai, o savo ateičiai. Visą gyvenimą dirbę žmonės paprastai turi sukaupę santaupų, kurias, deja, kartais atiduoda sukčiams. Turbūt daugiausiai mokymų mes ir organizuojame kaip tik šia tema, daug apie tai kalbame. Žmonėms trūksta finansinio raštingumo, išprusimo.
Kartais mūsų moterys sako: tiek įsibaiminau sukčių, kad bijau net internetą įsijungti, nes atrodo, kad ten vieni sukčiai.
Kitas momentas – vyresnio amžiaus žmonės labiau jautresni. Kalbamės apie tai, kad nepriimtų skubotų sprendimų. Viena senjorė pasakojo savo patirtį, kai jai paskambino moteris ir prisistatė į nelaimę patekusia jos dukra. Tačiau ji neturi dukters, tik du sūnūs. Sulaukusi skambučio pasimetė tiek, kad ne iš karto susivokė neturinti dukters.
– Jei sukčiai pinigus išvilioja iš 40–50 metų žmonių, jie dar turi laiko resursų pinigus užsidirbti. Bet jei taip nutinka vyresniems žmonėms – tokios galimybės dažniausiai nėra, žmonės netenka visko, ką turėjo ir tokių pinigų jau neužsidirbs.
– Vienareikšmiškai. Kaip būtų gerai, kad tokių istorijų nebebūtų…
– Esate nevyriausybinė organizacija, prašote jums skirti dalį gyventojų pajamų mokesčio, taip pat ieškote kitų paramos būdų. Prašote paramos ne karo aukoms, ne sergantiems vaikams, ne beglobiams gyvūnams, o senjorams. Sunku rasti rėmėjų?
– Visiems reikia pinigų. Jų tikrai reikia Ukrainai, reikia sergantiems vaikams, reikia ir beglobiams gyvūnams. Tai jautrios sritys, prie visų jų norisi prisidėti. Tačiau prašyti pinigų šioms išvardintoms iniciatyvoms yra paprasčiau, nes suveikia jautriausias mygtukas arba prašymas yra tarsi druska ant žaizdos.
Kaip yra su parama senjorams? Man tikrai nėra lengva jos prašyti ir perduoti žinutę, kodėl svarbu remti „Senjorų pasaulį“. Mūsų misija – laiminga senatvė sau ir kitiems. Mes neprašome pinigų, pavyzdžiui, naujam kompiuteriui, lėšos mums reikalingos pačios misijos įgyvendinimui. Organizuojame daug prasmingų renginių, o tai kainuoja. Pavyzdžiui, dabar kalbamės „Zoom“ platformoje – juo galime naudotis nemokamai, nes dalyvaujame projekte „Nė vienas nėra pamirštas“, kurį organizuoja Ryšių eguliavimo tarnyba.
Neseniai 500 eurų sumokėjau už internetinę svetainę, dvejiems metams, nes taip mokant šiek tiek pigiau. Viskas kainuoja.
Kalbėdama apie paramą noriu pasakyti, kad kiekvienas mes senstame, diena iš dienos. Senatvė artėja sulig kiekvienu gimtadieniu. Tai, kuo mes užsiimame, ką mes kuriame „Senjorų pasaulyje“ – palies kiekvieną žmogų. Jeigu jam, žinoma, pasiseks ir jis sulauks gimtadienio – šešiasdešimtojo, septyniasdešimtojo. Todėl mus remti yra prasmė, tartum remtum savo ateitį.
– Vida, papasakokite apie „Senjorų pasaulį“ ir ką jūs veikiate?
– Teikiame neformalaus švietimo paslaugas, buriame bendruomenę. Išskirčiau tris veiklas. Viena iš jų – viešosios paskaitos. Tai – visuomeninės naudos paslauga, kurią mes vykdome jau penktus metus ir nuo ko pradėjome.
Ketvirtadieniais kviečiame į paskaitas „Zoom“ platformoje, jos yra nemokamos ir prieinamos visiems. Temos – labai įvairios: skaitmeninis raštingumas, sveikata, sveika gyvensena, dirbtinis intelektas ir kitos. Jose žmonės gauna daug praktinės naudos, tarkime, kovo mėnesį buvo paskaita, kaip prisijungti prie „Ignitis“ savitarnos.
Artimiausia laukianti paskaita apie kataraktą, mat apie tai moterys „Senjorų pasaulyje“ kalbėjosi. Paskaitas organizuojame atsižvelgiant į žmonių poreikius, juos dominančias temas ir tuomet ieškome profesionalių lektorių.
Laukiamos yra paskaitos apie keliones. Draugaujame su programėlės „Walk15“ kūrėjais, organizuojame žingsnių iššūkius į skirtingą vietovę: šalį, miestą. Vasario-kovo mėnesiais ėjome į Japoniją, o surinkus žingsnius laukia ir paskaita. Ją ves lietuvis, šioje šalyje gyvenantis septynerius metus ir pasakos apie pačią šalį, jos kultūrą, žmones. Esame ėję iki Aliaskos, o dabar žingsniuosime į Vašingtoną.
Antra veikla – „Senjorų pasaulio“ klubas. Tai – mūsų socialinis verslas, nes klubo nariai moka nario mokestį. Mėnesiui narystė kainuoja 16 eurų, o jei mokama už visus metus iš karto – po 12 eurų. Klubo nariams organizuojame veiklas keturiuose moduliuose: sveikatingumas ir sveika gyvensena, kultūra, užsienio kalbos, informacinis raštingumas.
Nuo pernai pradėjome įgyvendinti savanorystės programą. Ši veikla atsirado visiškai natūraliai ir pastebėjus, kad klubo moterys mėgsta susitikti neformaliam bendravimui. Kad jis nebūtų tik kavos gėrimas – natūraliai gimė savanorystės idėja. Pati daug domiuosi sveika gyvensena, senėjimu ir žinau, kad savanoriška veikla stipriai prisideda prie ilgaamžiškumo ir tai turi didžiulę prasmę. Tačiau mes ieškome galimybių savanoriauti ne įvairiose socialinėse iniciatyvose, o kultūros sektoriuje, kai savanoris po to gali likti koncerte arba spektaklyje.
– Minėjote, jog organizuojate paskaitas apie dirbtinį intelektą. Jūsų feisbuke labai prajuokino papasakota istorija, kaip senjorės dirbtinio intelekto prašė kūčiukų recepto, o šis jį pateikė nei šiokį, nei tokį. Galiausiai „kankino“ jį tol, kol gavo gerą tikrų kūčiukų receptą.
– Ką tik trys mūsų komandos narės grįžome iš Madrido, kur mokėmės kaip dirbtinį intelektą integruoti į mokymo procesą.
Vienas iš esminių dalykų kalbant apie „Senjorų pasaulį“ – siekiame, kad žmonės būtų šiuolaikiški, kad jie neatsiliktų nuo sparčiai besikeičiančio gyvenimo ir neliktų prie mygtukinių telefonų. Dirbtinis intelektas ateina į mūsų gyvenimus, norime mes to ar ne, todėl turime su juo susipažinti.
Būna ir daugiau anekdotinių situacijų, ne tik apie kūčiukus. Viena senjorė pasakojo paprašiusi dirbtinio intelekto, kad šis padainuotų grupės „Žemaitukai“ dainą, tačiau vietoje dainos pasigirdo arklio žvengimas. Dirbintis intelektas suprato, kad ji turėjo mintyse žemaitukų veislės žirgus.
– Technologijos yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, tačiau ar vyresnio amžiaus žmonės jose nepasiklysta? Elektroninė bankininkystė, e.sveikata ir taip toliau.
– Pasiklysta. Manau, kad mes ir iš savo artimos aplinkos turime tokių pavyzdžių. Vyresnio amžiaus žmogus išmoksta, įpranta atlikti vieną ar kitą veiksmą. Tarkime, prisijungti prie elektroninės bankininkystės. Tačiau jei pasikeičia programa, ji atnaujinama – žmogus nebežino, kaip prisijungti, reikia mokytis iš naujo, todėl mokymąsis visą gyvenimą yra svarbus vyresniame amžiuje ypatingai.
Su e.sveikata buvo rūpesčių, kai į sistemą įsisuko sukčiai ir jungtis reikėjo labai atidžiai, stebint svetainės nuorodas. Rizikų kyla ir dėl netikrų anketų socialiniame tinkle, po kuriomis slepiasi sukčiai. Mokome, kalbame.
Vis tik aš manau, kad „Senjorų pasaulio“ žmonės yra kitokie: jie išmanesni, jie turi daugiau gebėjimų, jie nuolat mokosi. Jie ir labiau savarankiški, o savarankiškumas žmogų išlaisvina.
– Ar galima įvardinti esmines senjorų problemas, iššūkius, su kurias susiduria?
– Aš manyčiau, kad tai yra vienišumas. Žmogus baigia profesinę karjerą, išeina iš darbo rinkos, nebelieka kolektyvo. Gerai, jei jis atviras naujoms patirtims, smalsus. O jei ne, o jei yra ir finansinių bei sveikatos iššūkių? Lieki visuomenėje kaip už borto.
– Kaip reiktų apibūdinti kokybišką senatvę? Jei galvočiau apie save, manyčiau, kad norėčiau keliauti, eiti į spektaklius ir daryti viską, ko iki šiol nespėjau.
– Taip ir yra. Svarbu būti, dalyvauti, turėti savo gyvenime kažką daugiau. Beje, mes organizuojame patyrimines, pažintines stovyklas ir užsienyje. Su besimokančiais „Senjorų pasaulio“ klubo nariais viešėjome Madride, lankėme Prado muziejų, o viena senjorė paprašė jai įžnybti – kad įsitikintų, jog nesapnuoja.
Vida Greičiuvienė veda ketvirtadienio paskaitą.
Norisi, kad ateinanti ateitis būtų šviesi ir kad joje matytumei perspektyvą, aistrą gyvenimui.
Straipsnio autorė žurnalistė Jurgita Lieponė. Straipsnis buvo publikuotas 15min.lt portale Nuoroda
