Žmonės vis dar gyvena mitais apie tai, ką būtina suspėti padaryti iki tam tikro amžiaus, kaip turėtų atrodyti senjoras ar kokios ribos jam „natūraliai“ nubrėžtos. Tačiau tai – dažnai tik niekuo nepagrįstos istorijos, kurias susikuriame lygindami save su kitais ar perimdami visuomenės stereotipus.
Šie mitai šiandien vis labiau griūna. Pasaulis sparčiai keičiasi: medicinos pažanga, didesnis dėmesys sveikatai, platesnės mokymosi ir savirealizacijos galimybės leidžia žmonėms gyventi aktyviai ir prasmingai bet kuriame amžiuje. Todėl amžius pase vis dažniau tampa tik skaičiumi – svarbiausia, kaip žmogus jaučiasi ir kas jam suteikia prasmę.
Kaip yra sakiusi psichologė S. Aaltonen, vedanti mentorystės sesijas „Senjorų pasaulio“ savanoriams, tai gali būti laikoma net aukščiausia brandos forma – kai gyvenimas nebėra vien apie išgyvenimą, bet apie prasmę sau ir kitiems. Apie laisvę nuo ribojančių stereotipų ir gebėjimą kurti prasmingą gyvenimą brandžiame amžiuje – dalinosi Sonata straipsnyje „Senjorai atrado jaunystės paslaptį: ši veikla keičia gyvenimus iš pagrindų“. Daugiau
Šias mintis savo veikla patvirtina ir Klaipėdos „Senjorų pasaulio“ klubo savanorės – tikros „mitų griovėjos“. Jų patirtys rodo, kad savanorystė nėra tik pagalba kitiems. Tai – ir savęs pažinimo kelias, augimas, naujos bendrystės patirtys bei galimybė atrasti save iš naujo.
Svarbu ir tai, kad tokios iniciatyvos įgauna dar didesnę reikšmę platesniame kontekste. Valstybės kontrolės audito išvadose ne kartą pabrėžiama, kad Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonių aktyvumo potencialas vis dar nėra pilnai išnaudojamas – nors dauguma senjorų yra sveikesni, aktyvesni ir ilgiau išlieka darbingame amžiuje nei ankstesnės kartos, jų dalyvavimas visuomeninėje, savanoriškoje ir mokymosi veikloje tebėra ribotas. Dalyvavimas bendruomenėje, savanorystėje yra vienas svarbiausių veiksnių, padedančių ne tik gerinti gyvenimo kokybę, bet ir mažinti socialinę atskirtį bei stiprinti visuomenės atsparumą.
Nesvarbu, kiek metų ar patirties turime – mokytis bendrauti, suprasti save ir kitus visada yra prasminga.
Savanoriaudami žmonės ieško žmogiško ryšio: vieniems didžiausią džiaugsmą suteikia pasakų skaitymas mažyliams, kiti mielai įsitraukia į teatrų veiklas ar kultūrinius renginius. Tačiau neretai savanorystė tampa ir netikėtu atradimu – nauju gyvenimo etapu, kuriame atsiranda vietos svajonėms, atidėtoms dar iki pensijos, ar veikloms, apie kurias anksčiau net nebūtų pagalvota.
Izolina Jablonskienė, klaipėdietė „Senjorų pasaulio“ savanorė, dalijasi savo patirtimi:
„Kol dar dirbau, buvo tik darbas, namai ir laisvalaikis – tokia kasdienė rutina. Dabar atsirado daugiau spalvų gyvenime. Savanoriaudama susitinku naujų žmonių, susiduriu su naujomis veiklomis, nepažįstamomis situacijomis. Bibliotekoje sutikau įdomių žmonių, pasidalinome kontaktais – taip gimė nauji ryšiai ir net keturi puikūs renginiai. Vieną popietę pagal mano rekomendaciją buvo surengtas susitikimas „Senjoro“ lankytojams. Gyvenimas nesibaigė išėjus į pensiją – jis tapo dar įdomesnis dėl savanorystės ir „Senjorų pasaulio“. Šeiko teatre savanoriaujame jau kelios – tai džiugina, kad vis daugiau žmonių jungiasi.“
Nuotraukose Izolina prieškalėdinėse dirbtuvėse su vaikais ir tėveliais ,,Eglutės žaisliukas” ir supažindinimas su senaisiais amatais prieš Kaziuko mugę.
Šios istorijos primena paprastą, bet labai svarbią tiesą: gyvenimas brandžiame amžiuje gali būti kupinas atradimų, bendrystės ir prasmės. O savanorystė – vienas iš kelių, kuris padeda tai patirti iš naujo.
