„Senjorų pasaulis“ nemokamų ketvirtadienio paskaitų cikle „Birželio poveikis” apie Donatą Banionį pasakos Arvydas Juozaitis – Lietuvos filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas, publicistas, olimpietis, politinis ir visuomenės veikėjas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, vėliau – Sąjūdžio Seimo tarybos narys, nuo 2020 m. partijos „Kartų solidarumo sąjunga – Santalka Lietuvai“ pirmininkas.

Šį pavasarį minimos Lietuvos teatro, kino, televizijos aktoriaus, režisieriaus, Juozo Miltinio mokinio Donato Banionio 100-osios gimimo metinės. D. Banionis (1924–2014) sukūrė per 100 vaidmenų teatre ir daugiau kaip 80 – kine. Dirbo su tokiais režisieriais kaip Andrejus Tarkovskis, Juozas Miltinis, Vytautas Žalakevičius, Eldaras Riazanovas, Sava Kulišas, Grigorijus Kozincevas, Konradas Wolfas. Michailo Kalatozovo filme „Raudonoji palapinė“ D. Banionis filmavosi su pasaulinėmis įžymybėmis – Seanu Connery`iu, Luigi Vannucchi`iu, Peteriu Finchu.

„Donatas Banionis nevaidino, jis gyveno scenoje. Gal net ne scenoje, o Panevėžio teatro užkulisiuose. Aktoriaus ir personažo susiliejimas – vaidybos sąlyga, tačiau šiuo atveju ji itin akivaizdi, kaip ant delno. Aktorius persiima herojaus pažiūromis, nes tiki jomis kaip savomis. O gal tiktų pasakyti taip: Banionis sutiko scenoje jo pažiūras išpažįstantį herojų? Per drąsu lyginti. Ne, ne per drąsu, nes aktorius tarnauja Bachui, tarnauja aukščiausiajam žmogiškumui ir kultūros hierarchijai. Nusižeminęs kyla jos laiptais.
D. Banionis nebaigė K. Stanislavskio meistriškumo mokyklos, amato ir meno jis mokėsi Panevėžyje, J. Miltinio studijoje. Vadinasi, ne rusų Dailės teatro, bet Paryžiaus tradicijos. Tačiau ką reiškia tie skirtumai, jeigu J. Miltinis ne ką mažiau nei Rusijos metras garsėjo psichologinio teatro atradimais?
Aktorius ir personažas. Abu turi suvienyti kažkas trečias. Tai – bendra idėja, kuriai tarnaujama. Tarnaujama ne dėl šlovės ir ne dėl pinigų. Donatas Banionis prisiminė savo vaidmenį vokiečių filme Goja (arba Sunkus pažinimo kelias). Jame XVIII amžiaus ispanų dailininką tardantis inkvizitorius, rodydamas pirštu į Kapričijus, klausia, kam tarnauja toks menas. Goja atsako: „Tiesai”. Inkvizitorius surūstėja: „Tiesai, o ne bažnyčiai?” Goja taria atsargiau: „Na taip, nes bažnyčia – aukščiau tiesos”. Didis menininkas priverstas atiduoti duoklę ir Dievui, ir ciesoriui. Ir taip – per amžius. Iš žemiškosios valdžios jis gauna išgyvenimo ir net gyvenimo galimybę. Tačiau, jeigu jis tikrai didis, tarnauja ne jai, o Dievui – laisvam nuo politikos, nebijančiam kultūros hierarchijos.
Taip tarnaujama kultūrai ir išlikimui, taip įveikiama rinka, demokratijos chaosas, civilizacijos skurdas.” pasakoja Arvydas Juozaitis.
(Naujoji Romuva. 2004, nr. 2.)

Kviečiame LRT archyvuose pažiūrėti filmą „Faktas”, kuriame vaidina Donatas Banionis . Žiūrėti