Tris dešimtmečius verslą kūrusi vilnietė Nida Žvinienė šiandien gyvena pokyčių etape – uždaro savo įmonę ir ruošiasi išankstinei pensijai. Nors toks pokytis daugeliui asocijuojasi su lėtesniu gyvenimo tempu ir stipriu pabaigos jausmu, Nida tik šypteli – jai tai toli gražu nereiškia sustojimo. Veikiau priešingai – jos kasdienybėje vis daugiau vietos atsiranda prasmingai veiklai.
„Džiaugiuosi, kad aplinkybės taip susidėliojo, jog dar prieš šį pokytį supratau – išėjimas iš aktyvios veiklos nereiškia, kad nustosi būti aktyvus. Tai labai padeda šiame etape“, – sako ji.
Nuotraukoje Nida LR Seime konferencijoje „Savanorystės kokybės standarto projekto pristatymas“
Žvinienė atvirai pasakoja apie pokyčių laikotarpį ir tai, kaip jame atrado naują kryptį.
Nida, išeinate į išankstinę pensiją, uždarote įmonę, kurią kūrėte tris dešimtmečius. Kaip šiandien pati žiūrite į šį sprendimą?
Iš tiesų tai nėra paprastas sprendimas, nes kalbame ne tik apie darbą – tai mano įmonė, kurią įkūriau dar 1996 metais, ir per tiek laiko ji tapo tarsi mano trečiu vaiku. Jei aplinkybės būtų kitokios, tikriausiai dar tęsčiau veiklą, tačiau šiandien geopolitinė situacija stipriai veikia mažas įmones, ypač teikiančias muitinės tarpininkavimo paslaugas, tad tenka pripažinti, kad ne viskas priklauso tik nuo mūsų pačių pastangų.
Toks perėjimas – iš aktyvaus profesinio gyvenimo į visai kitą etapą – dažnam nėra lengvas. Kas jums pačiai šiame procese buvo sunkiausia?
Natūralu, kad su šiuo sprendimu ateina pabaigos jausmas – užsiveria labai svarbus gyvenimo etapas, susijęs su daugybe patirčių, žmonių ir prisiminimų. Bet įdomu tai, kad pats emocinis atsisveikinimas su veikla man galbūt nėra sunkiausia dalis ir turbūt todėl, kad viduje jau buvau tam pasiruošusi ir supratau, kodėl tai vyksta. Tačiau kur kas daugiau įtampos kelia visi praktiniai dalykai – dokumentai, mokesčiai ir kiti formalumai, kurie jau eina į pabaigą.
Dabar šį pokytį jau priimu kaip tam tikrą ribą, kurią peržengus atsiras galimybė iš naujo pasižiūrėti į save ir tai, ką noriu veikti toliau. Gal kiek literatūriškai skambės, bet aš visada juokaudama savęs klausdavau: „kuo aš būsiu, kai užaugsiu?“ Ir dabar tas klausimas jau suskamba visai rimtai (juokiasi). Galėsiu vis galvoti ir žiūrėti. Bet jau pirminę kryptį, kur einu, turiu, o tai šiuo metu man labai padeda jaustis drąsiau.
O kas jums padėjo tą kryptį pamatyti?
Atsitiktinumai (šypsosi). Aš visada žinojau viena – išėjusi į pensiją negalėsiu tiesiog sustoti. Esu aktyvus žmogus, man reikia žmonių, bendravimo, veiklos, tad vis mąsčiau, kuo reikės užsiimti. Ir nors aktyviai tuo metu veiklos neieškojau, viskas susiklostė labai gražiai – pradėjau pamažu pažindintis su savanoryste „Senjorų pasaulyje“.
O ir čia ne iškart. Su viena „Senjorų pasaulio“ nare buvome pažįstamos iš profesinės aplinkos, tad vieną kartą tiesiog tauškėme apie atostogas. Aš svarščiau, kad rudenį galbūt norėčiau išvykti į Graikiją, gal į Kretą, ir tada ji užsiminė, kad su bendruomene organizuoja kelionę į Kretą, tad pakvietė prisijungti. Sprendimas buvo spontaniškas, bet kartu supratau, kad man tuo metu labai reikalingas. Taip ir išvykau į tą kelionę, kurioje visai netikėtai atradau labai daug (šypteli).
Ar galiu spėti, kad iš tos kelionės parsivežėte ir atsakymą kuo norėsite „būti užaugusi“?
Taip (juokiasi). Taikliai pasakyta. Mane toje kelionėje labiausiai palietė tas bendrystės jausmas, kuris šiandien, man atrodo, tampa vis retesnis, bet kartu labai reikalingas. Ten sutikau žmones, kurie yra aktyvūs, smalsūs, atviri gyvenimui, ir tada labai aiškiai supratau, kad amžius čia visiškai nėra riba – greičiau net priešingai.
Grįžus namo tas jausmas niekur nedingo, priešingai – norėjosi jį tęsti. Supratau, kad nebenoriu, jog viskas pasibaigtų tik kelionės įspūdžiais, todėl pradėjau ieškoti, kaip galėčiau įsitraukti labiau, pradėjau domėtis savanoryste.
Pirmą kartą savanoriauti pabandžiau per kalėdinius „Senjorų pasaulio“ renginius, savanoriavau spektaklio vaikams metu. Ėjau labai paprastai nusiteikusi, norėjau tiesiog pasižiūrėti, ar man tai tinka. Bet labai greitai pajutau, kad tai yra „mano“. Tas jausmas, kai gali prisidėti, kai matai kitų žmonių džiaugsmą ir pats jautiesi reikalingas, yra neapsakomas.
O jau po to viskas tik įsisuko – įsitraukiau į daugiau veiklų, pradėjau dažniau dalyvauti susitikimuose.. Galiausiai supratau, kad noriu čia būti ne tik epizodiškai, o kaip bendruomenės dalis.
Girdžiu, kad jau dabar turite gana nemažai savanorystės patirties. Kaip šiandien įvardintumėte, ką ji jums duoda?
Sunku įvardyti vienu žodžiu, bet, jei labai paprastai – atsiranda prasmės jausmas. Kai baigiasi aktyvus darbinis etapas, gana lengva pasimesti, tarsi iškristi iš ritmo. O čia to ritmo nestinga – yra žmonės, bendravimas, veikla, ir kartu labai aiškus jausmas, kad esi reikalingas.
Man atrodo, vyresniame amžiuje mes tikrai turime ką duoti – patirties, gebėjimą išklausyti, tiesiog būti šalia. Savanorystė tam suteikia labai konkrečią erdvę. Ir tai matau ne tik iš savo patirties, bet ir iš kitų žmonių, kaip pasikeičia jų kasdienybė, atsiranda daugiau ryšio, įsitraukimo. Tada supranti, kad tai nėra tik apie pagalbą kitiems – tai labai tiesiogiai veikia ir tave patį.
Atrodo, kad vyresnio amžiaus žmonių savanorystė Lietuvoje dar tik populiarėja. Ar vis dar tenka išgirsti aplinkinių klausimų, kam jums to reikia?
Būna visko. Bet tokiais atvejais visada sakau, kad tai yra investicija į ateitį – tik ne materialia prasme, o į savo savijautą, ryšius, gyvenimo pilnatvę. Todėl ir paskatinu bent pabandyti. Net jei nedrąsu, nereikia laukti – dažniausiai ta drąsa atsiranda jau žengus pirmą žingsnį.
Ir visai nebūtina iš karto žinoti, kur tai nuves ar kiek laiko tuo užsiimsi – kartais užtenka tiesiog ateiti, susipažinti, pabūti. O tada jau pats pamatai, kaip tai veikia. Aš tai tikrai matau savo akimis (šypsosi).
Galbūt todėl kažkaip natūraliai norisi ne tik pačiai būti tame, bet ir paskatinti kitus – ne tik prisijungti, bet ir apskritai prisidėti, palaikyti. Ir pati šiemet, kol dar dirbu, savo 1.2 proc. GPM paramos dalį paskyriau „Senjorų pasauliui“. Pagalvojau, kad jei jau kalbu apie tokią investiciją, tai natūralu nuo to ir pradėti (šypteli).
Sbalandžio mėnesį Nida lydės „Senjorų pasaulio“ besimokančiųjų grupę į Ispaniją, Madridą.