Jei jums daugiau kaip penkiasdešimt metų, ar prisimenate laikotarpį, kai pradėjote pastebėti daugiau jaunų žmonių: restorane pasitiko barmenė, pasirodo dukros klasiokė, poliklinikoje sutikote kineziterapeutą – pasirodo tai tas pats kaimynų vaikas, kuriam taisėte triratuką. Taip vis daugiau “vaikų” išaugo į gydytojus, įmonių vadovus ar net politikus.

Neseniai konferencijoje klausiausi istorijos apie tai, kad vienoje įmonėje, viduriniosios grandies vadovų susirinkimuose, vadovybė pradėjo vis dažniau rodyti lenteles su darbuotojų amžiaus vidurkiu ir kalbėti apie kolektyvo “jauninimą”. Vienam priimtam jaunuoliui niekaip nepavykdavo “atsverti” patyrusio amžiumi senioko. Tekdavo ieškoti priežasčių, kurios padėdavo brandaus amžiaus sulaukusį žmogų atleisti. Kolektyvas pajaunėdavo, tačiau prarasdavo gal kiek lėtesnį, tačiau  profesionalų darbuotoją.

Gal ir jūsų tarpe yra kam taip nutikę?

Antra istorija. Žingsniuojame su senjorais palei upę, kalbamės apie gyvenimą, vaikus ir anūkus. Porelė džiaugiasi laisve ir pasakoja, kad vasarą pas juos atsidaro anūkų vasaros stovykla. Seneliai įdarbinami tos stovyklos vadovais. Kokia laimė visoms trims kartoms: anūkams, vaikams ir seneliams. Tačiau kartą porelę senjorų pasikvietė keliauti po Europą automobiliu draugai. Atsisakė, nes namuose kilo skandalas. O kas prižiūrės anūkus? Negi marčiai teks atskristi? Taip nebuvo tartasi. Parduotos senelių vasaros anūkams.

Susiformavusi šeimos kultūra nebeleidžia savarankiškai elgtis vyriausiesiems.

Trečia istorija. “Ar tikrai aš jums atrodau sena? – klausia dailios figūros moteris savo grupiokių. Nebeilgai matyt turėsiu darbą, esu vyriausia kolektyve, vien jaunimas sukasi, stengiuosi palaikyti fizinį stovį, jaunatviškai atrodyti, kad mažiau matytųsi skirtumas tarp mūsų, tačiau nebegaliu nuslėpti, kad sunkiau įsisavinu operacijas, lėčiau atlieku man priskirtas  užduotis. Jau laikas ieškoti kito, paprastesnio darbo. Nebetinkama aš toms pareigoms, kuriose esu. – baigia monologą liūdnu balsu.”

Kaip jums atrodo ar kito susitikimo metu miela grupiokė dar dirbo tą patį darbą? – Ne. Ji jau buvo atleidusi pati save dėl savo amžiaus. Nors išeinančią vadovybė dar kalbino pasilikti, gailėjo profesionalios finansininkės, bet kaip sustabdysi žmogų, jau priėmusį sprendimą?

Valstybės įtaka vyresnio amžiaus žmogaus savivertei. Trys sritys: sveikatos priežiūra, viešosios paslaugos ir pensijos yra valstybės atsakomybėje. Tik išgyventi leidžianti pensija, poliklinikoje žodžiai “ ir kiek gi jums metų? – tai ko dar norite?” – verčia jaustis mažiau vertingais. Medardo Čoboto Trečiojo amžiaus universiteto rektorė Zita Žebrauskienė dažnai mini, kad leistume senjorams gyventi oriai ir nelaikytume jų vargšiukais. Ji nuolat siekia pakeisti seno žmogaus įvaizdį. Tai mes savo galvose iš anksto piešiame varganą ateitį sulaukus pensinio amžiaus, bet taip neturėtų būti. Senatvė – turi būti laimingas gyvenimo laikotarpis.

Keturios skirtingos istorijos. Tačiau visos apie tą patį. Apie tai, kaip “nurašomas” žmogus.

Pasirodo pražūtingai vyresnio amžiaus žmonių “nurašymo” tendencijai 10 proc. atsakomybės tenka darbdaviams, 20 proc. mūsų šeimoms, 30 proc. valstybei, tačiau didžiausią svorį prisiimame patys sau – net 40 proc. Tokia statistika pasidalino prof. Boguslavas Gruževskis paskaitoje  “Šeimos įtaka senjoro gyvenimui”.

Atsakomybės kontrolinis paketas yra mūsų viduje – tvirtina profesorius. Pilnavertiškumo jausmą mes patys užsiauginame. Kaip jį ugdyti, paskaitoje “Pasitikėjimo ugdymas” psichologas Juris Belte pateikė konkrečius pasiūlymus . Svarbu sąmoningai suvokti ir priimti savo vertę.

“Nenurašymo” – pojūčio principus realizuoja būtinumas suvokti, kad atėjusi senatvė atneša mums ir laimingą laikotarpį. Keičiasi gyvenimo kokybė, turime ją priimti, ir tik savo pastangomis galime kompensuoti dalį neigiamų pokyčių. Labai svarbu išsaugoti profesines kompetencijas ir užsiimti veikla, skatinančia ugdyti arba bent jau panaudoti savo turimas žinias ir įgūdžius.

Jei esu čia ir dabar – tai nei jaunystė nei senatvė, jei mąstau ką veiksiu ryt, reiškia gyvenu, jei mąstau ką veikiau vakar, tai reiškia mokausi, jei mąstau ko nebegaliu kaip vakar – skandinu save praeityje. Keičiasi mūsų fizinės galimybės, bet ir sielos patirtis jau kita. Mūsų dvasinė branda gali kompensuoti neribotą materialinę aplinką – tvirtina gerbiamas Boguslavas.

Šeimyniškumas senjorui labai svarbus dalykas. Didesnes ar mažesnes šeimas visi esame turėję ar turime. Pirmiausia jos mums suteikia socialinį saugumą. Svarbu palaikyti gerus santykius su gimine. Galimybė dalyvauti savo vaikų šeimų gyvenime, galimybė įsitraukti į kito šeimos nario gyvenimą gali būti labai didelė pagalba. Gyvenimo įprasminimas turi būti viduje. Mes galim remtis vienas į kitą , bet turim stovėti ant savo kojų. Neturi kiti šeimos nariai įprasminti vieni kitų gyvenimus. Tai lengva parkristi, praradus atramą kitame žmoguje, paskaitoje kalbėjo profesorius.

Kartais laimingam gyvenimui reikia kryptingų pastangų. “Senjorų pasaulio” tikslas padėti surasti tas kryptis.  Ypač tada, kai jos atsiveria naujausių skaitmeninių technologijų dimensijoje. “Senjorų pasaulio klube” po truputį formuojasi tamprūs šeimyniški santykiai lydimi nuoširdumo. Jie yra mūsų veiklos švyturiai.

Kiekvieną savaitę, organizuojame interaktyvias paskaitas, į kurias prie kompiuterio ekranų susirenka iki 100 klausytojų. Jungtis prie paskaitų gali visi vyresnio amžiaus žmonės, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, turimo išsilavinimo, lyties, socialinio statuso ir pan. Kadangi pagrindinę veiklą vykdome nuotoliniu būdu, tai leidžia mažinti socialinę atskirtį ir skatinti vyresnio amžiaus žmonių  integraciją į visuomenę neišeinant iš namų. Pavyksta sudominti ir įtraukti atokiau nuo didžiųjų miestų gyvenančius senjorus, kurie turi galimybę praplėsti savo pažinčių ratą.  Auditorija nuolat pasipildo naujais klausytojais.

Kai tarėmės su senjorais apie Senjorų pasaulio klubo veiklos planus, dažniausiai skambėjusi frazė buvo: “Svarbu, kad būtų smagu”. Savo ateities atžvilgiu turime prisiimti atsakomybę. Mokomės ir įsisaviname naujas bendravimo formas, išlikdami nuoširdūs ir pozityvūs.

Siekdami išlaikyti vyresnio amžiaus auditoriją, mes patys turime nuolatos tobulinti savo bendruosius gebėjimus, žinias ir įgūdžius įvairiose srityse. Norime suprasti vyresnio amžiaus žmonių poreikius ir mokėti juos motyvuoti dalyvauti paskaitose bei aktyviai jungtis prie jiems siūlomų naujų veiklų. Tik  išgirdę  iš pačių senjorų poreikį, galėsime juos įgyvendinti. Tokiu keliu eidami nepasiklystame, o svarbiausia visi kartu, tobulėdami,  auginame savo savivertę. Jūs čia apie kokį fenomeną kalbate? Mes tokio nepažįstame.