Senjorų pasaulio atviro paskaitų ciklo „Rugsėjo susikalbėjimai” pirmoji paskaita apie tarmes, paskaitos lektorė  Dalia Tamošauskaitė-Zabitienė – poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

P. Dalia pagal išsilavinimą – filologė, literatūrologė. Kultūros bei literatūros leidinių redaktorė. Įvairių renginių iniciatorė, organizatorė ir vedėja. Žemaičių kultūros draugijos prezidiumo narė, etninės kultūros puoselėtoja bei propaguotoja.

Paskaitoje “Žemaitiu kalba vėsam kam pasabni” lektorė ne tik supažindins su šios kalbos (beje, ir paaiškins, kodėl ne tarmė) ypatumais, veiklomis jai puoselėti bei propaguoti, žemaitiškais leidiniais, bet ir sieks įrodyti, jog toji kalba lygiai tiek pat viskam tinkama, kaip lietuvių bendrinė, – ne tik buitinei komunikacijai, bet ir šiuolaikinei autorinei grožinei kūrybai. Nors, kaip akcentuoja Dalia Tamošauskaitė-Zabitienė, gerokai nuo lietuvių bendrinės nutolusią savo kalbą žemaičiai taip uoliai puoselėja ir propaguoja visai ne dėl to, kad yra kraštutiniai nacionalistai, o siekdami paraginti etninį savitumą, kurio svarbiausias ženklas – tarminė kalba, puoselėti bei propaguoti gyvenančiuosius kituose Lietuvos regionuose.

“Kiek tik beišgalėdami stengiamės lygiuotis į ekonomine prasme labiau išsivysčiusias, tiksliau, turtingesnes, šalis – su dideliu ūpu perimame jų gyvensenos ypatumus: drabužių ir mitybos madas, šventes bei tradicijas… Pamiršdami svarbiausią dalyką: jeigu ir būsime pasauliui kuo įdomūs – tikrai ne tuo, kuo esame panašūs į kitus, o tuo, kuo nuo jų skiriamės. Todėl būtina suvokti, jog mūsų etninis identitetas ir yra tas išskirtinumas, kurį visomis išgalėmis turime išsaugoti, kad perduotume ateinančioms kartoms”, – įsitikinusi Dalia Tamošauskaitė-Zabitienė.