“Esu keturių vaikų tėtis, apie įvairiausius žaidimus žinau ne iš nuogirdų :)” – juokauja Dainius.

Beveik 15 metų praktikuojantis gydytojas psichiatras. Baigęs psichiatrijos studijas Kauno medicinos universitete, kur studijavo Kognityvinę elgesio terapiją.

Kognityvinė ir elgesio terapija, sutrumpintai vadinama KET, – tai moksliškai pagrįstas ir įrodytas tikslingas minčių ir elgesio keitimo metodas, kuriuo siekiama pašalinti simptomus ar geriau adaptuotis.

Tai palyginti nauja psichoterapijos rūšis; ji atsirado JAV septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, o jos pradininkais laikomi du žymūs JAV psichoterapeutai – Albert Ellis ir jau minėtas Aaron Beck.

Kognityvinės ir elgesio terapijos pagrindą sudaro moksliškai įrodytas faktas, kad žmogaus savijautą nulemia jo mąstymas, t. y. tai, kaip jaučiamės, priklauso ne nuo to, kas mums nutinka, o nuo to, kaip mes tai suprantame. Mes įpratę manyti ir sakyti atvirkščiai: įvykiai arba kiti žmonės priverčia mus pykti, liūdėti, nerimauti ar džiaugtis. Tačiau akivaizdu tai, kad skirtingi žmonės, patekę į tokią pačią situaciją, gali ją suvokti skirtingai ir todėl išgyventi skirtingus jausmus.

Taigi, vienas iš svarbiausių kognityvinės ir elgesio terapijos tikslų yra suvokti kliento mąstymo ypatumus ir kaip jie lemia blogą jo savijautą, bei padėti keisti mąstymą ir elgesį taip, kad simptomai ir problemos išnyktų, o žmogaus funkcionavimas šeimoje, darbe bei platesniame socialiniame kontekste atsistatytų.

Atsiradus kompiuteriniams žaidimams, dėl vizualizacijos, nuo paprasto pobūdžio žaidimų iki sudėtingų realių ir išgalvotų situacijų imitacijų, komiuteriniai arba vaizdo žaidimai užkariavo vis platesnę rinką ir įsitvirtino žmonių gyvenimuose. Pradėta kalbėti apie priklausomybę kompiuteriams.

Taigi, šiandien žaidžiame paprastus ir vaizdo žaidimus. Kadangi žaidimai yra vienas iš atminties išsaugojimo būdų, pasikvietėme  apie juos papasakoti psichiatrą Dainių Pažėrą.

“Gyvūnai ir žmonių vaikai žaidžia tam, kad išmoktų suaugusiems reikalingų įgūdžių, treniruotų socialinius santykius ir pan.

Suaugusių žmonių žaidimo tikslai būna sudėtingesni, kompleksiškesni, bet labai dažnai ir neįsisamoninti. Žaidžiant kartais norima ko nors išmokti ar patobulinti įgūdžius, patenkinti socialinius bendravimo poreikius ar tiesiog gerai praleisti laiką. Visgi tuo pat metu siekiama ir savirealizacijos, įrodyti galią ar įtvirtinti savo pranašumą prieš kitus, išbandyti kitus nei viešai parodomus savo socialinius vaidmenis, patirti rizikingo elgesio teikiamą susijaudinimą. Žaidimai, ypač vaizdo, suteikia daugybę galimybių visa tai patirti saugioje (dažniausiai) aplinkoje – pasakoja Dainius Pažėra ir kviečia ateiti į jo virtualią paskaitą.