„Senjorų pasaulis” birželio mėnesio paskaitų ciklo „Birželio žavesys” nemokama ketvirtadienio paskaita senjorams apie vasaros saulėgrįžos šventę. Apie „Rasos magiją” pasakos  Asta Valiukevičienė –  etnologė, etnomuzikologė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautodailės specialistė,Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjungos steigėja ir narė, Lietuvos etninės kultūros draugijos narė.

Paskaitoje „Rasos magija” sužinosime

• apie įvairius Rasos nakties tikėjimus,
• kodėl šventė vadinama Rasos švente,
• kokia jos svarba visam metų kalendoriuje.

Rãsos (Rasa, Rasos šventė, Kupolės, Saulės, Krešės) – senoji lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė, vėliau sutapatinta su švento Jono diena ir pavadinta Joninėmis.

Vasaros saulėgrįža – tai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties metas, opozicinė šventė žiemos saulėgrįžai, Lietuvoje švenčiamai kaip Kūčios bei Kalėdos. Pagrindinis šventės tikslas – užtikrinti augalų augimą bei klestėjimą, apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, dvasių, raganų. Nors dabar Rasos arba Joninės švenčiamos naktį iš birželio 23 d. į 24-tąją, Augmenijai priskiriama ypatinga reikšmė. Ilgiausią dieną arba jos išvakarėse surinkti žolynai turi nepaparastos, magiškos galios. Žolynų rinkimas švenčių išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį vadinamas kupoliavimu. Per vasaros saulėgrįžą renkamos vaistažolės, dažnai anksti rytą prieš saulėtekį.

Skaitome Vikipedijoje, kad atėjus krikščionybei, pamažu nyko senoji šventės prasmė, tačiau pagrindiniai elementai išliko. Per XIX ir XX a. vasaros saulėgrįžos švenčių tradicijos sunyko. 1881 m. Rasą ant Rambyno atgaivino Vydūnas. Nepriklausomoje Lietuvoje šventė tapo populiaresnė. 1967 m. Kernavėje Rasos šventę ėmė švęsti Romuva. Dabar sunku atkurti šventės apeigas, todėl nebijoma varijuoti, kurti patiems. Nors paprastai šiandien šventė vadinama krikščionišku Joninių vardu, yra siekiančių atsiriboti, švęsti Rasas, tęsti senąsias tradicijas. Svarbiais šventės elementais išlieka vanduo, ugnis, žolynai, apeigose neapsieinama be laužų, vainikų, kupoliavimo.