Kreta – sala, kurioje pabunda visi pojūčiai. Šių metų rudenį čia vyko ypatinga patyriminė „Senjorų pasaulio“ stovykla, subūrusi bendraminčius ir bendraamžius į savęs pažinimo ir atradimų kelionę.
„Stovykla man – tai galimybė pabūti kartu, kuriant tolerantišką, saugią dvasinio augimo bei emocinio dalijimosi atmosferą. Galimybė pažinti naują aplinką, žmones, kultūrą, išbandyti naujus skonius ir patirtis. Tai vidinės refleksijos ir savo dvasinio lauko ribų plėtimo metas“, – nuoširdžiai pasidalijo Eugenija Butkevičiūtė.
Klausa
Kretos garsai lydėjo visur – bangų muša grotoje, naktinis svirpliukų koncertas, mėnulio tylus kelias žvaigždėtu dangumi.
Nenustoja stebinti „Senjorų pasaulio“ klubo narė Valda Šadzevičiūtė. Šį kartą, jos vedamos, mokėmės šokti. Pradėjome nuo šokio „Einu per pasaulį“, skirto mūsų kelionių apmąstymui. „Svarbu pasirinkti tinkamą, norimą kelionės kryptį, todėl reikia ne lėkti, o stabtelėti ir apsvarstyti, kur norime keliauti“, – aiškino šokio esmę Valda. – „Kai pasirinkome kryptį, galime su visais pasidžiaugti, kad grupele kartu keliausime. Žingsneliai į šonus leidžia mums pamatyti bendrakeleivius. Aplankius vieną šalį, galime keliauti į kitą… Ir vėl neskubėdami, stabtelėdami svarstome, kur keliausime toliau.“
Visai kaip „Senjorų pasaulyje“.
Kiekvienas vakaras skambėjo nuo juoko, pokalbių, netradicinės muzikos ir spontaniškų šokių. Smagiausi buvo šokių vakarai, kai, be „Einu per pasaulį“, išmokome „Sirtakio“ ir renesanso laikų šokio „Specnerin’as“ žingsnelius.
Paskutinį vakarą Laimos užduotas klausimas – „Koks jūsų gyvenimo credo?“ – akimirkai paskatino visas susimąstyti. O jau netrukus pasipylė atsakymai, kurių ryškiausias ir dažniausiai pasikartojantis buvo: „NENUSTOTI SVAJOTI!“
Rega
Kreta atsivėrė visa savo didybe. Apsigyvenę Almyridoje, aplankėme Retymną, Giorgeopolį, Argyroupolį, Drakoną, Chaniją, Apterą, Gavalochorį, Asprą. Kiekvienas miestelis – su sava istorija: venecijietiški senamiesčiai, kalnų vienuolynai, kanjonai, smėlėti paplūdimiai, archeologinės vietovės – ir visa tai po Kretos saule, kur net laikas teka kitaip.
Skonis
Kreta – gurmaniškas rojus.
Stovyklos šeimininkė Jurga Žilinskienė tris kartus per dieną maitino ekologišku Viduržemio jūros pakrantės maistu.
Pusryčiaudami ir vakarieniaudami prie baseino, pietaudami kalnų tavernose ar paplūdimyje, atsidarę užkandžių dėžutes, mėgavomės:
- ankštiniais patiekalais: fava, fakes;
- daržovių patiekalais: graikiškomis ir kretietiškomis salotomis, bureki, briam, španakorizo, španakopita;
- mėsos skanėstais: ėriena tsigariasto, troškinta ožkiena su bulvėmis iš malkinės krosnies, Kretos dešrelėmis su raudonu vynu;
- jūros gėrybėmis: aštuonkoju, kurį dauguma ragavome pirmą kartą ir kalmarais;
- sūriais: feta, myzitra, graviera su čiobreliais ar paprika;
- saldžiaisiais atradimais: graikišku jogurtu su čiobrelių medumi ir vaisiais, tyropitos pyragėliais.
Kiekvienas patiekalas – tai naujas potyris, paliekantis vasariško poskonio pėdsaką. Tokio skonio pomidorai, kokius valgėme graikiškose salotose, neužauga net mūsų labiausiai išpuoselėtuose šiltnamiuose!
Uoslė
Uostėme ant ugnies kalnų tavernoje gaminamo maisto kvapą, kuris papildė skonių jūrą.
Kiekviena diena turėjo savo aromatą – nuo rytinio kavos garo iki vakarinės kalnų arbatos, padedančios virškinimui, tinkančios nuo peršalimo, karščiavimo ar net nerimo.
Lytėjimas
Rytas prasidėdavo nuo mankštos, kurią vesdavo stovyklautojos Nida ir Audronė. Pažadinusios savo kūnus sukrisdavome į baseiną. Taip pradėdavome dieną, norėdamos, kad ji tęstųsi be pabaigos…
Pasivaikščiojimų metu, prisėdusios po alyvmedžiais, lietėme šiltus uolos akmenis, glostėme alyvmedžių šakeles, spaudėme lauro lapų puokštes. Vieną dieną kelionę kiparisų miškais iki mažų senovinių kaimelių nutraukė netikėtas lietus. Permerktos laukėme automobilio į namus, tačiau skambėjo juokas ir Audronės dainos, kurių temas ji pritaikydavo kiekvienam nuotykiui.
Įsimintiniausias rytas – maudynės laukiniame paplūdimyje, bangose, primenančiose Baltijos jūrą. Sūrus vanduo glostė pėdas, ir nors nebuvo vasariškai karšta, jūros vanduo buvo šiltesnis nei karščiausią dieną Baltijoje. Kiekvienas prisilietimas – priminimas, kad gyvenimas gali būti jaučiamas visu kūnu.
Atskirai norisi paminėti pasivaikščiojimą po Chanijos turgų, kuriame susiliejo visi pojūčiai į vieną: prekeivių šūksniai ir jaunimo atliekamos nacionalinės dainos; burnoje tirpstantis melionas, kurį vos spėjo pjaustyti paslaugus pardavėjas, pamatęs sužavėtas ragautojas; prieskonių ir kalnų arbatžolių kvapas; pačių žmonių užaugintų prekių gausa; pro šalį plaukianti minia pirkėjų…
Pirmi kartai
Tai buvo pirmoji patyriminė „Senjorų pasaulio“ stovykla Kretoje. Ieškojome salos, esančios arčiausiai vadinamosios mėlynosios zonos (Blue Zones), kurioje gyvena daugiausia ilgaamžių. Norėjosi patiems patirti, kas lemia ilgą, sveiką ir aktyvų gyvenimą.
Daugumai tai buvo pirmoji stovykla su „Senjorų pasauliu“, bet tikrai ne paskutinė – tai supratome iš klausimo: „O kur bus kita?“
Dar išvažiuodamos svarstėme, kokį filmą galėtume pažiūrėti po žvaigždėtu dangumi. Nugalėjo režisieriaus Peterio Chelsomo filmas „Kaip Hektoras laimės ieškojo“, kuriame pagrindinis herojus kelionėje siekia įminti tikros laimės paslaptį… visai kaip mūsų stovyklautojai. „Nelaimės vengimas nedaro laimingu“ – šią pamoką išmokome kartu.
Anoniminė padėka iš grįžtamojo ryšio anketos nudžiugino: „Ačiū organizatoriams už rūpestį kelionės metu, už įvairialypę stovyklos programą, gebėjimą suderinti skirtingus poreikius ir pajėgumus. Visi norai buvo išgirsti, o erdvės individualumui – pakankamai.“
Stovykla „7 Olives“ šeimininkės Jurgos Žilinskienės akimis:
„Dešimtus metus organizuojame stovyklas Kretoje – keliaujame, ragaujame, atrandame salos stebuklus. Pirmą kartą sulaukėme senjoriškos grupės – aktyvios, linksmos, žingeidžios, su atradimo džiaugsmo žiburėliais akyse. Žavėjausi moterų energija, elegancija ir optimizmu. Vos spėjau iš paskos! Ačiū už galimybę pažinti tokias nuostabias moteris.“
Stovyklos organizatorė Jurga Žilinskienė kartu su „Senjorų pasaulio“ komanda – Vida Greičiuviene ir Lina Petroniene
Tai buvo Audronės, Aušros, Eugenijos, Marividos, Nijolės, Valdos, Laimos ir Nidos kelionė per penkis pojūčius – į save, į kitą, į pasaulį. Kelionė, kurioje kiekvienas skonis, garsas, prisilietimas ar žvilgsnis tapo dvasinio augimo ir žmogiško ryšio dalimi. Visos grupės vardu dėkojame Linai Petronienei už puikų patyriminės stovyklos organizavimą, profesionalumą, kūrybiškumą ir įkvėpimą. Linos atsidavimo ir pastangų dėka stovykla tapo prasminga, turininga bei įsimintina patirtimi visoms dalyvėms. Linkime sėkmės tolesniuose projektuose ir kuo daugiau naujų, įkvepiančių idėjų kelionėms!
Geriausiai mūsų emocijas atsisveikinimo vakarą atspindėjo Nidos perskaitytos Audros Staškevičienės eilės:
Man noris tiesiog pabūti
Išbūti šitoj erdvėj
Išjausti save po truputį
Sustojusioj laiko tėkmėj.
Man reikia save atkurti
Iš naujo ir paprastai.
Mums reikia vėl susiburti
Su džiugesiu ir lengvai.
Man norisi eiti į niekur
Iš niekur sugrįžti atgal,
Stebėti, kaip laikrodžiai miega,
Sustot ir sustingti. O gal…
Man norisi bėgti virš laiko
Sutraukti visas minutes
Išplėsti sekundes ir staigiai
Užsukti vėl kilpas laike.
Man norisi tyliai kalbėti,
Kalbėti pačia širdimi.
Iškvėpti ir vėlei įkvėpti
Ir būti pačia savimi.
Man norisi juoktis, šypsotis,
Ir skleisti gerumą aplink.
Man noris savimi didžiuotis
Ir laiko skaičiuoklę paslinkt.
Kad būčiau ta, kuri kuria,
Gyvenimą, juoką, sapnus,
Kad būčiau ta, kuri žiūri,
Koks mėlynas šiandien dangus.
Kad būčiau ta, kuri eina,
Vis eina, ir eina pirmyn.
Kad vėl uždainuočiau aš dainą
Ir nerčiau kaskart vis gilyn.
