12 paskaitų ciklui “Pasaulis atsiveria smalsiems” gauta  Paramos fondo “Sparnai svajonei” finansinė parama, leidžia keliauti per Lietuvą ir susitikti su senjorais, kuriems esame svarbūs ir reikalingi. Balandžio 8 dieną  Krakėse susitikome su senjorėmis- “nepasėdomis” ir kartu dalyvavome  žydų kulinarijos ir kultūrinio paveldo programoje “Kodėl žydiškai reiškia atvirkščiai?”. Norime papasakoti kaip mes Krakėse gaudėme “kaifą” .

Dar sausio mėnesį, kai pradėjome komunikuoti apie 12 paskaitų ciklą ir ruoštis kelionei per Lietuvos miestelius susitikti su bendruomenės nariais – Staselė Danguolė Mykolaitienė pakvietė mus apsilankyti Krakėse. Netruko ateiti balandis ir mes  važiavome susitikti su pačiomis pirmosiomis senjorėmis, suradusiomis mus dar 2020-ųjų gruodį Kalėdiniuose pašnekesiuose apie šeimos tradicijas, gūdų pandemijos laikotarpį, kai Kūčias ruošėmės valgyti vieni- be vaikų, be tėvų, be pačių artimiausių žmonių, kad tik išliktume fiziškai sveiki. Apie emocinę sveikatą tada niekas nekalbėjo. Tik mums rūpėjo kaip nors emociškai palaikyti vyresnius žmones. Tada mus interneto platybėse surado Nepasėdos. Kaip šiandien prisimenu mielą Staselės prisistatymą: esu mokytoja su 50 metų stažu. Tai mano labiausiai gerbiama profesija – mokytoja. O čia dar 50 metų patirtis.

Susitikimo akimirkos. ( Nuotraukoje su fotoaparatu fotografė ir istorijos pasakotoja A. Katilienė su R. Dovidavičiūtė)

Krakėse mus pasitiko Kultūros namų vadovas Robertas Dubinka. Trumpai papasakojo Krakių įsiteigimo ir pavadinimo kilmės istoriją, kuri siekia 1421-uosius Jono Krikštytojo Viešpaties metus. Krakės – tai senas Lietuvos miestelis, Žemaitijos valsčiuje. ”Laikotarpyje tarp dviejų karų Krakės buvo tipiškas Lietuvos miestelis, kuriame šalia lietuvių gyveno didelė žydų bendruomenė, kur kūrėsi savivalda, buvo plėtojama prekyba ir įvairūs amatai, o didelė dalis gyventojų vertėsi ir žemdirbyste.” – skaitome knygoje “Krakės- 600- uoju laiko ratu” sudarytoje Roberto Dubinkos ir išleistoje  Mažosios Lietuvos kultūros sostinės metams. Robertas ir Daiva Dubinkos – šeima, kuri jau kelis dešimtmečius iš trupinėlių dėlioja turtingos Krakių istorijos pyragą, gaivina kadaise klestėjusio ir prekybos centru buvusio miestelio tradicijas ir originaliai supažindina su čia gyvenusių žydų kultūra. Gatves puošia prieš 20 metų čia apsigyvenusio tautodailininko skulptoriaus Vytauto Ulevičiaus darbai, kuriuos jis dovanoja Krakėms. Pasivaikščiojome po atnaujintus Kultūros namus ir  perėjome į Seklyčią į žydų patiekalų edukaciją, lydimą edukatorių Daivos ir Vilmos paskojimų ir istorijų. Daugiau informacijos http://krakiukc.lt/ .

Kultūros namų vadovas Robertas Dubinka (Nuotrauka A. Katilienės)

Tęsiame pačių dalyvių pasakojimais.

Aldona Katilienė, jau trečioje kelionėje su mumis, dalinasi savo įspūdžiais. “ Gal kam nors gali pasirodyti, kad vis rašau apie gražius dalykus ir prisiminimus. Taip tikrai ir yra – dominuoja pas mane gyvenime optimistinė gaidelė. Panašiai taip kaip ir per šabą (kassavaitinė žydų šventė šeštadieniais ) tuomet kalbama tik pozityviai, nesiskundžiama, nedejuojama.

Penktadienio rytas išaušo labai gražus. Nors kol pasiekėme Krakes ir grįžome atgal – oras keitėsi kelis kartus: švietė saulė, buvo apsiniaukę, lijo, kilo vėjas … ir vėl iš naujo.

Kelionė neprailgo, nes „Senjorų pasaulis“ suburia žingeidžius žmones. Šį kartą važiavo vienos moterys … “frajerio” ( žyd. vyriškio) nebuvo nė vieno.

Krakėse mus pasitiko Kultūros namų vadovas Robertas Dubinka su svetingomis bendradarbėmis – sužinojome Krakių istoriją, pakvietė pasižvalgyti po gražiai restauruotas kultūros namų patalpas. Didžiojoje salėje pirmiausiai atkreipiau dėmesį – įrengtas pandusas, kad tiesiai ant scenos galėtų įvažiuoti neįgalieji … Kaip žmoniška … Apžiūrėjome įdomias parodas , pasivaišinome kava.

Išgėrę po puodelį kavos ar arbatos, ėjome į kitoje gatvės pusėje esančią Krakių svetainę, kur ir buvo kelionės tikslas. Ten mūsų laukė žydų kulinarijos ir kultūrinio paveldo edukacinė programa „Žydų kaimynystėje 150 metų: kodėl „žydiškai” reiškia „atvirkščiai”? Svetainėje mus pasitiko bendruomenės pirmininkė, šios edukacinės programos sumanytoja Daiva ir jos kolegė Vilma, apsirėdžiusios žydiškai. O stalai, kad nukloti skanėstais. Vaišino žydiškais patiekalais ir žydiškai: pradėjome nuo saldumynų. O man jau, kad patiko silkė “žydiškai” … ir taip toliau … ir … daugiau kaip dvi valandas.

Moterys dalinosi didžiausiu turtu – žydiška išmintimi.

Įdomu buvo sužinoti apie lietuvių ir žydų bendravimą … ką vieni iš kitų perėmė, išmoko … skaitėme iš dešinės į kairę tekstą – „atbulai“ pagal mus. Pora moterų buvo papuoštos žydiškais galvos apdangalais … ir dar visko buvo.

Visko, gi, ir negaliu išpasakoti, nes reikia nuvažiuoti į Krakes ir gyvai pamatyti…

Grįžtant, dar užsukome ir į Kėdainių senamiestį pasivaikščioti.

Iš „Senjorų pasaulis“ 12-os paskaitų ciklo „Pasaulis atsiveria smalsiems“… man ši – jau trečia kelionė.  Esu labai patenkinta atradusi įdomius, žingeidžius, aktyvius mano amžiaus žmones. Ačiū, Vidai Greičiuvienei ir jos komandai. Pabaigai – noriu palinkėti „Senjorų pasaulis“ kolektyvui “ukvatos” metų ir palaimingai tęsti gerus darbus, o mes, jau brandaus amžiaus žmonės, prisidėsime kaip sugebėsime

P.S. Kas norėtų kokios nuotraukėlės iš šios kelionės – paprašykite, “po blatu” atsiųsiu.” Mūsų kelionė įamžinta p. Aldonos nuotraukose.

Daugiau apie Krakių Svetainę https://www.krakiusvetaine.lt/

                                                         Susitikimo akimirkos. (Nuotrauka A. Katilienės)

Marija Šeputienė tęsia pasakojimą. “Krakių neformalios senjorų grupės NEPASĖDOS vardu tariu nuoširdų ačiū už dėmesį Vidurio Lietuvai ir Krakių miesteliui, ačiū už jūsų pasiryžimą tolokai keliauti ir susipažinti su mūsų Kultūros centro veikla bei sudalyvauti Krakių bendruomenės centro edukacijoje. Tačiau pagrindiniam tikslui – susipažinti su senjorių Nepasėdų veikla- laiko neliko. Tad nors keliais žodžiais užsiminsiu ,kuo užsiimame pagal savo pomėgius bei saviorganizaciją.

Štai Genovaitė Kriaučiūnienė turi įprotį anksti atsikėlus pirmiausia išnaršyti internetą. Dažniausiai ji ir pagauna, kur kas įdomaus yra, o pavežioja visur mūsų mielaširdingoji Romualda Rimkuviene. Taip apsilankėme Baisogalos grandioziniuose koncertuose, Pažaislio vienuolyno koncertuose kieme ir ant vandens. Turėjome vienos bičiulės 80-metį ir ta proga pakvietėme ją į ELFUEGO koncertą naujajame Tautvydo dvare, užsukant į mums brangios mokyklos garsiąsias edukacines erdves. Neretai gauname buvusių savo mokinių ar bičiulių pakvietimus į įdomius renginius. Taip klausėmės vargonų muzikos koncertų nuostabioje Truskavos bažnyčioje, o gegužę važiuosime į Poezijos pavasario renginį Pašušvio bažnytėlėje Ten vėl aplankysime brangios Rūtos Staliliūnaitės kapą. Nuolat tarpusavyje dalinamės knygomis. Mūsų neformalioji bibliotekininkė vėlgi Romualda Rimkuviene. Štai perskaitėme daktaro Qingo knygą “Miško maudynės” ir susižavėjusios japonų metodikomis , važinėjame “maudytis” į netolimus parkus ir miškus. Pasiklausyti įdomių ir dvasingų pamokslų nuvažiuojame į Krekenavos baziliką, Betygalos bažnyčią ir kt. Jau neminiu mūsų vasariškų dainų vakarėlių, pasisėdėjimų žaliosiose svetainėse, nes juk nėra nieko geresnio už senus draugus ir seną vyną. (Paragavote? bėda, kad jam nėr kada pasenti…)

Dar kartą dėkojame už jūsų dėmesį ir laiką, už visus seminarus, o labiausiai už pakartotus įrašus, nesgi senjorai amžinai stokoja laiko prisijungti. Daug šiltų žodžių mielai Vidai Greičiuvienė ir visoms pasiaukojusioms lyderėms norėjo pasakyti ir mūsų Staselė Danguolė Mykolaitienė, siunčiame jums savo širdžių šilumą ir viliamės naujų, bent virtualių susitikimų.”

Pabaigsiu Just. Marcinkevičiaus mintimi:

“Gražus tas žemės laikymas per amžius:

Darbų žydėjimas, lietaus laukimas,

Žiūrėjimas į saulę. Arba vėl –

Tas paėmimas artimo už rankos.”

Sunku rasti pačius tinkamiausius žodžius  susitikimo metu tvyrojusioms emocijoms atpasakoti, kai į autobusiuką rinkosi moterys, mačiusios vienos kitas “Senjorų pasaulio klubo” veiklose, tačiau gyvai susitiko pirmą kartą kaip senos pažįstamos. Išvažiavę iš  Vilniaus stojome Rumšiškėse, Kaune, į Kėdainių autobusų stotį atskubėjo klubietė iš Jonavos, kad susitikti, pasimatyti, pasidalinti bendryste.

Tai kur tą jūsų “Senjorų pasaulį” rasti? Kokioje savivaldybėje? – O mes “ant” visos Lietuvos, nes internetas nepriklauso jokiai savivaldybei!