Pirmi “Senjorų pasaulio” žingsniai internete buvo išties nedrąsūs. Visai neįsivaizdavau, kiek socialiniuose tinkluose rasim vyresnio amžiaus žmonių. Bet gera žinia, kad  vyresnio amžiaus žmonės yra smalsūs  ir domisi naujovėmis. Tik jie neneria stačia galva bet kur, o oriai renkasi tai, kas juos domina.

“Senjorų pasaulio” – kaip organizacijos, kuri jungtų vyresnio amžiaus žmones, kurie dėl amžiaus patiria vienišumą ir socialinę atskirtį, idėją savo galvoje nešiojausi ne vienerius metus. Tačiau tai, ką darome šiandien, labai skiriasi nuo pirminės idėjos.

Vizija sukurti erdvę, kurioje senjorai galėtų burtis, patalpų paieškas, pakeitė įkurtuvės virtualioje erdvėje. Gruodžio mėnesį pradėjome kviesti vyresnio amžiaus žmones tiesiog pasikalbėti apie artėjančias švenčių tradicijas. Septyniuose pokalbiuose apsilankė arti šimto tų pačių ir naujų mūsų pašnekovų. Nerimavom, kad jei jungsis daugiau, nesugebėsim visų pakalbinti, bet pradžia buvo mums palanki.

Nuo pirmojo gruodžio ketvirtadienio iki šiandien “Senjorų pasaulio” sekėjų išaugo kelis kartus. Ketvirtą  mėnesį iš eilės kviečiame į virtualioje erdvėje organizuojamas paskaitas. Mėnesio paskaitų ciklo tema apjungia visas paskaitas. Kovo mėnuo buvo skirtas sveikatos vertybei- pačiai svarbiausiai žmonių vertybei. Ne be pagrindo liaudies išmintis byloja, kad sveikata brangiausias turtas.

Pirmoje paskaitoje sveikatos žurnalistė Nijolė Koskienė apžvelgė žmogaus sveikatą holistiniu ( t.y. visuminiu) žvilgsniu: fizinė, emocinė, dvasinė ir psichinė sveikatos. Gerai sveikatai labai svarbus yra gyvenimo būdas: pasivaikščiojimai kasdien, geras ir gilus miegas, sveikas maistas, tikslo turėjimas.

Ar žinojote, kad vyresniame amžiuje labai svarbu ko nors laukti ir turėti veiklos perspektyvą? Taip mūsų paskaitos nuo ketvirtadienio iki ketvirtadienio padėjo ne vienam vyresnio amžiaus žmogui prasmingai išgyventi snieguotą žiemos laikotarpį.

Į paskaitas stengiamės pakviesti įvairaus amžiaus lektorius. Sudarome galimybes pradedantiesiems žengti pirmus žingsnius ir pristatyti save brandžiai ir reikliai auditorijai, kokia yra “Senjorų pasaulio” bendruomenė. Jauna amžiumi, bet patyrusi kineziteraputė Sima Jakutavičiūtė  supažindino visus su sąnarių problemų sprendimais per judesį. Iš artimos aplinkos išgirdau patvirtinimą, kad “jei apie tai būčiau girdėjusi anksčiau, turbūt šiandien geriau vaikščiočiau” ir padvigubino savo nueinamų žingsnių per dieną kiekį. Labai tikiuosi, kad paskaita buvo naudinga daugeliui.

 “Senatvė: gyvenimo pabaiga ar viršūnė?”- ieškojome atsakymo  padedami profesoriaus E. Laurinaičio. O atsakymas, pasirodo, labai paprastas- priklausomai nuo to kaip gyvenai iki jos.

Kiekvienas išsinešėme skirtingas mintis. Aš pasidalinsiu sąvosiomis: “jei nori – gali keistis visą gyvenimą, jei nenori – niekas tavęs nepakeis.  Brandesniame amžiuje turim daug privalumų: galim užmiršti ir nebeprisiminti jei nenorim, esame tolerantiški ar pakantesni kitokiems, su amžiumi ateina išmintis, patylėti, kai apima entuziazmas keisti kitus, gyventi savo gyvenimą ir turėti savus užsiėmimus, galim sau leisti ko neleidom anksčiau… Profesorius pasidalino deimantine taisykle arba kinų patarle – viešpatie, duok man jėgų padaryti ką galiu, duok man proto nedaryti ko negaliu, duok man išminties atskirti vieną nuo kito.  Kalbant apie psichinę sveikatą vyresnio amžiaus žmonėms, pabaigoje nuskambėjo visiems palinkėjimas “Duok, viešpatie, jums visiems ir man IŠMINTIES”. Skirstėmės  klausydamiesi Bitlų dainos “Kvailys ant kalvos”.

Kada paskutinį kartą turėjote galimybę klausytis diskusijos tarp kunigo ir socialinių mokslų profesoriaus? Mes savo senjorams suorganizavome tokią paskaitą, kurioje klausėmės dviejų požiūrių apie laimę iš kunigo Ričardo Doveikos ir socialinių mokslų profesoriaus Boguslavo Gruževskio pusių.  Paskaitoje apie krikščioniško gyvenimo principus “Laimės troškimas yra kiekvieno žmogaus širdyje” (pavadinimui panaudota citata Marijos radijo įkūrėjo Tėvo Livio Fazanga). Pirmąją paskaitos dalį klausėmės kunigo Ričardo Doveikos prasmingos ir užburiančios kalbos apie laimės principus. Kas krikščioniui yra laimė? – tai būti savimi, turėti galimybę pasirinkti ir suprasti.

Profesorius Boguslavas Gruževskis papildė ir patvirtino kunigo Ričardo žodžius kaip mokslininkas, akademinio pasaulio žmogus. Jo paskaitoje turėjome mažiau emocijų, tačiau daugiau mokslinio pagrindimo. Emocinis ir dvasinis atsparumas leidžia žmogui patirti džiaugsmą, ištverti skausmą ir nusivylimą, bei išsaugoti gerą santykį su aplinka. Dvasinės sveikatos požymiai yra šie:  gebėjimas džiaugtis gyvenimu, pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti. Dvasinė gerovė yra patiriami malonumai, gėrio turėjimas, saviraiška bei savirealizacija.

Šios keturios paskaitos buvo planinės. Tačiau turėjome papildomą pažintinę paskaitą apie Facebook socialinį tinklą. Lektorė Virginija Andziulevičienė supažindino apie bendravimo internetinėje erdvėje principus, paaiškino ką daryti, kad Facebook socialinis tinklas taptų jaukiais namais, kuriuose renkasi tik bendraminčiai, dalijasi idėjomis ir kuria gražiausius projektus. Pakvietėme dalyvauti išsamesniuose mokymuose: kaip apsaugoti savo paskyrą, kaip nusistatyti privatumo ir kitas funkcijas, bendrauti, kurti įrašus ir telkti bendraminčių ratą.

Dabar jau turim planą atidaryti virtualias studijas. Taip taip, virtualias studijas, kuriose auginsim šiaudinius sodus, mokysimės bendravimo viražų socialiniuose tinkluose, gaminsime atvirutes ir rašysime dėkingumo laiškus. Bręsta mintis apie dailės terapijos virtualią studiją. Ieškom galimybių už pensininko kainą pasiūlyti senjorišką vertę.

Gėris yra tai, kad į “Senjorų pasaulį”gali jungtis žmonės iš įvairiausių Lietuvos ir ne tik, kampelių. Jungiasi lietuviai iš Londono, turėjome klausytoją net iš Čikagos.  Močiutė, gyvenanti kaime netoli Utenos, niekada neatvažiuotų į tokias paskaitas.  Kuo jos skiriasi nuo TV laidų? Mes bendraujame, sveikinamės, dalinamės savo mintimis, užduodame klausimus, parašome savo nuomonę lektoriui. Televizorių gali tik žiūrėti ir pats su savim kalbėtis.

Kaip mes susirenkame savo klausytojus: dalinamės žinia aplinkoje ir socialiniuose tinkluose. Iš pradžių atrodė, kad  vyresni žmonės neturi kompiuterių. Tačiau pasirodė, kad problema ne kompiuteris, problema kaip pradėti juo naudotis. Senų ir nebenaudojamų, bet veikiančių kompiuterių yra praktiškai kiekvienoje šeimoje, bet apmokyti vyresnio amžiaus žmones trūksta kantrybės arba ūpo. “Ne, mano mamai jau per vėlu” – išgirstu dukros nuosprendį savo mamos atžvilgiu. O tu būk drąsi ir atverk jos kambariuko duris į kitą – platesnį socialinį pasaulį, kuriame ji pati, neišeidama iš savo kambario, plės savo socialinį ratą, susitiks sau artimų žmonių. Ir gyvenimas vėl nušvis naujomis spalvomis. Abiems: dukrai ir mamai.

Vienišų senjorų pasidairę rasim tūkstančius. Mamas, močiutes pradėjome lankyti “online”, nes pavargome kalbėti tik telefonu. Nesakau, kad telefonu blogai, vis geriau negu nieko, bet  “viskas gerai” gali būti sakoma su iš nevilties byrančiomis iš akių ašaromis, o tu išgirsi tik pasakytus žodžius. Kaip surasti jėgų susitaikyti, kad ir vėl šį savaitgalį neatvažiuos vaikai… Apkabinimai, kurie kažkada buvo savaime suprantama pasisveikinimo dalis, lieka tik filmuose. Kiekvieną kartą pamačiusi, prismenu tą gerą jausmą. Ar žinojote, kad apkabinimai gydo? Bet tuo pačiu gali apgauti pasąmonę apsikabinti pats save ir tai veikia kaip tikras apkabinimas. Užsimerk ir pagalvok apie žmogų, kurio apsikabinimo labiausiai norėtum.

Iki šiol kiekvieną kartą laukiu ar prisijungs tautodininkė Aleksandra, ar Staselė jau su visais, ar Alma spės iki paskaitos pradžios grįžti į namus, ne kartą jungėsi paltą tarpdury palikusi, Genovaitė, po pamokų per zoom’ą mokykloje, jungiasi prie mūsų. Jos buvo pirmosios, kurioms norėjosi pasiūlyti ką nors daugiau.

Į kiekvieną paskaitą pasitinkame klausytojus jau kaip kaimynus, kaip draugus, su kuriais susitikę vasarą turėsime daug bendros kalbos. Socialinių tinklų pagalba buriasi nauja bendruomenė, kuri daro mus laimingais.