Apie mus rašo laikraštyje „Lietuvos sveikata” žurnalistė Rasa Kasperavičiūtė -Martusevičienė straipsnyje „Išmaniųjų senjorų pasaulyje” 2024-02-08

Straipsnį galima paskaityti čia

„Senjorų pasaulis“ atlieka svarbią funkciją – neleidžia užstrigti laike. „Mūsų erdvė yra tiems, kas nori daugiau. Yra žmonių, kurie sako: „ne, čia ne man”. Jie ir telefonais mygtukiniais dar naudojasi. Na, o mūsų auditorijoje pastebiu buvusius mokytojus, žurnalistus, ministerijų darbuotojus, tarnautojus. Mums svarbu ne tik išlaikyti įgūdžius, bet ir mokytis naujų dalykų, neleisti smegenims užmigti“, – pasakoja organizacijos vadovė.

Straipsnyje paminėtas labai svarbus momentas

agrindinis organizacijos finansų šaltinis, anot įkūrėjos, yra mokama klubo narystė. „Ketvirtadienio paskaitą gali klausyti visi nemokamai. Tačiau tiems, kas nori daugiau, siūloma narystė už 12 eurų per mėnesį. Už tuos pinigus sumokame lektoriams bei dėstytojams“, – pasakoja pašnekovė. 

Anot jos, aktyviai ieškoti rėmėjų neleidžia vidinės nuostatos. „Kai pradėjome komunikuoti apie „Senjorų pasaulį“, pasakiau: tikrai neverkšlensime, kad „vargšai senjorai neturi pinigų, paremkite senukus“. Ne! Kalbame apie orią senatvę, apie tai, kur patys norėtume nueiti ir kas mūsų pačių laukia. Organizuojame renginius, džiaugiamės vieni kitais ir gyvenimu. Su tokia žinute paramos prašyti… sudėtinga, – šypsosi V.Greičiuvienė. – Bet dirbame. Tokioje erdvėje gera būti, dalintis, bendrauti ir tobulėti.”

Vilniaus miesto tarybos narės Violetos Podolskaitės komentaras:

– Pagrindinė gyvenimo taisyklė – viskas kinta. Jeigu dar kvėpuoji, jeigu nori gyventi, dirbti, privalai prisitaikyti. Pamenu, kai man pirmąkart gyvenime į kabinetą įvežė kompiuterį. Aš jį ratu apėjau ir mintyse galvojau: „Na, šito tai man tikrai nereikės.“ Ir lygiai po trijų mėnesių jau rašiau laiškus į Korėją, tariausi dėl festivalio. Tuoj pat sulaukiau atsakymo. Žiūrėjau į tą kompiuterį kaip į stebuklą.
 
Žinoma, senjoras senjorui nelygus. Vienas dar turi smalsumo, domisi naujovėmis, kitas gal jau numoja ranka ir nenori nieko daryti. Kartą dalyvavome Švedijoje vykusiame festivalyje. Mums reikėjo nuvažiuoti didžiulį atstumą, o mus vežė garbaus amžiaus moteris. Stebėjomės, kad ji vairuos tokį ilgą kelią. O ją pažįstantis žmogus sako: „Prie kompiuterio jos nepasodinsi, bet vairuoja ji fantastiškai.“