Apie mus rašo: „79-erių Irena savo aktyvumu stebina net jaunesnius už save: „Veiklų tikrai netrūksta“” 2025-12-29
79-erių vilnietė Irena Leončikienė savo aktyvumu kartais nustebina net keliskart jaunesnius už save. Nors didžiąją gyvenimo dalį ji praleido nuolatiniame darbų sūkuryje, net ir atėjus pensijai ji stabdyti neketino – ir šiandien jos kasdienybė pilna įvairiausių veiklų. „Visos dienos skirtos žmonėms, veikloms ir mokymuisi“, – nusijuokia ji.
Nors daugeliui jau yra tapusi įkvėpimu, apie tai, kaip šiandien atrodo jos kasdienybė ir kas ją vis dar veda į priekį, Irena kalba ramiai ir be didelių deklaracijų.
Irena, pokalbio pradžioje drąsiai užsiminėte apie savo amžių – 79-eri. Ar visada įsivaizdavote save tokiame amžiuje gyvenančią taip – aktyviai, tarp žmonių?
Nežinau, ar kada nors labai sąmoningai įsivaizdavau save ateityje. Bet visą laiką žinojau vieną dalyką – nenorėčiau likti nuošalyje. Aš visą gyvenimą buvau tarp žmonių, su žmonėmis, ir man tai buvo natūrali būsena. Todėl, matyt, ir šiandien gyvenu taip, kaip gyvenu (šypsosi).
Aišku, buvo laikotarpis, kai baigėsi darbas, pasikeitė ritmas, ir tada reikėjo prie to prisitaikyti. Bet net ir tada man nebuvo minties, kad dabar jau viskas padaryta ir galima sustoti. Man visada buvo svarbu jaustis aktyvia ir reikalinga. Todėl dabar, kai man – 79-eri, aš nepasakyčiau, kad gyvenu aktyviai vien todėl, kad taip sugalvojau – greičiau todėl, kad kitaip nemoku. Man reikia žmonių, man reikia pokalbių, man reikia jausmo, kad dar gyvenu pilnavertį gyvenimą.
Ar išėjusi į pensiją turėjote aiškų planą, į kokias veiklas norėsite pasinerti, kai jau turėsite daugiau laiko? Gal net išbandyti ką nors naujo…
Ne, jokio plano neturėjau ir, tiesą sakant, net nenorėjau jo turėti. Po tiek metų, kai viskas buvo suplanuota už mane, grafikai, pareigos, atsakomybės, norėjosi pagaliau pabūti be plano. Bet tas „be plano“ man niekada nereiškė neveiklumo, o priešingai – atsirado labai daug smalsumo.
Pradėjau daugiau keliauti, įsitraukiau į Trečiojo amžiaus universitetą, nes man visada patiko mokytis, klausytis, plėsti akiratį. Atrodė, kad pagaliau galiu rinktis temas, kurios man pačiai įdomios, o ne tas, kurios reikalingos darbui (šypteli).
Vis dėlto laikui bėgant supratau, kad man norisi dar daugiau – ne tik mokymosi galimybių, bet ir bendrystės. Nežinau, sutapimas ar ne, bet būtent tuomet, kai man norėjosi dar kažko naujo, mano gyvenime atsirado dar daugiau galimybių – prisijungiau prie „Senjorų pasaulio“, kurio dalimi jau esu penkerius metus. Tuomet, pamenu, galvojau, prisijungsiu vieną kartą, pažiūrėsiu, juk nieko neprarasiu. O gavosi, kad tik atradau – pajutau, kad man ten labai gera (šypsosi). Pradžioje jungiausi į tik į nuotolines paskaitas, vėliau pačios pradėjome organizuoti susitikimus. Galėjau ateiti, pabūti, aptarti girdėtas temas paskaitose, pasikalbėti su bendraminčiais, išgerti kavos. Man tai buvo labai svarbu – jausmas, kad niekas tavęs niekur nestumia, kad gali būti tiek, kiek nori, ir taip, kaip nori. Ir turbūt tai man ir buvo esminis dalykas – laisvė rinktis.
Ilgainiui supratau, kad tokiose vietose labai daug lemia ne pati veikla, o žmonės. Pokalbiai prieš nuotolines paskaitas zoom platformoje, po jos, bendras juokas, naujos patirtys – tai yra tai, kas daro gyvenimą gražų.
Per pastaruosius metus dalyvavote įvairiose „Senjorų pasaulio“ veiklose. Kas jums pačiai paliko didžiausią įspūdį?
Daug dalykų, sunku išskirti (šypteli). Man labai patiko filosofijos paskaitos, nes jos labai priverčia mąstyti. Atsijungi iš susitikimo ir dar ilgai galvoji apie save, apie gyvenimą, apie savo pasirinkimus… Man tai labai svarbu, nes nenoriu jaustis taip, lyg jau viską žinočiau.
Taip pat labai patiko paskaitos apie meną, ypač apie M.K.Čiurlionio kūrybą, sakralinį paveldą. Kai tau apie meną pasakoja profesionalas, pradedi tai matyti visai kitaip, ne tik patį paveikslą ar objektą, bet ir kontekstą, prasmę, laiką, kuriame jis atsirado. Tokios paskaitos man leido ne tik sužinoti, bet ir sustoti, pamąstyti, kitaip pažvelgti ir į save, ir į tai, kas aplink. O to aš visad ir ieškau gyvenime (šypsosi).
Net eidama į žygius?
Tiesą sakant, taip (šypsosi). Camino Lituano žygiai, kuriuose jau dalyvavau du kartus, man leidžia susitikti su savimi. Juk tai nėra turistinė kelionė, tai kelias, kuriame daug tylos – eini, pavargsti, kartais supyksti, kartais juokiesi, bet tame ėjime labai daug kas susidėlioja. Man tie žygiai leido sustoti, pasiklausyti savęs, grįžti pavargus fiziškai, bet su vidine ramybe ir neblėstančiu noru patirti kažką naujo.
Neretai paminite smalsumą. Kiek jis, jūsų nuomone, svarbus brandaus žmogaus gyvenime?
Labai svarbus. Tas smalsumas man šiandien atrodo gal net svarbesnis negu tada, kai buvau jaunesnė (juokiasi). Anksčiau daug ką darydavau iš pareigos – darbas, atsakomybės, griežtas grafikas, o dabar aš renkuosi tai, kas man iš tikrųjų įdomu, todėl ir iki šiol „Senjorų pasaulio“ veiklose dalyvauju, aktyviai mokausi – anglų, ispanų kalbų, domiuosi technologijomis, dirbtiniu intelektu, socialiniais tinklais. Ne todėl, kad reikėtų ar kad kažkam kažką įrodyčiau, o todėl, kad noriu suprasti pasaulį, kuriame gyvenu šiandien. Man baisu pasidaryti tokiai, kuri sako: „Ai, čia jau ne man, čia jau per vėlu“. Mano gyvenime „per vėlu“ nebūna, todėl man viskas įdomu.
Dėl to man labai liūdna stebėti tuos žmones, kurie sulaukę pensijos, lyg ir užsidaro. Suprantu, kad nėra vieno teisingo būdo gyventi, vieniems reikia daugiau veiklos, kitiems – mažiau. Tačiau matau ir tai, kad kartais žmonės užsidaro ne todėl, kad jiems taip gerai, o todėl, kad tiesiog nebetiki, jog dar gali būti kitaip… Neretai galvoja, kad jau per vėlu, kad jau niekam neįdomu, kad jų patirtis nebereikalinga. Man atrodo, kad tai yra sunkiausia.
O ką norėtumėte pasakyti tiems senjorams, kurie gal ir norėtų gyventi kitaip, bet vis dar nedrįsta?
Aš turbūt nieko nenorėčiau mokyti ar raginti – kiekvienas žmogus labai skirtingas ir kiekvienas turi savo tempą. Bet jeigu jau viduje kirba tas jausmas, kad norisi kažko daugiau, kažko kitaip – aš sakyčiau, verta tiesiog pabandyti…
Nebūtina iš karto visko keisti. Kartais užtenka labai mažo žingsnio – įsijungti kompiuterį ar išeiti iš namų, nueiti pasižiūrėti, pabūti tarp žmonių, net jei iš pradžių nesinori kalbėti… Ir tai jau yra pradžia. Ir jokiu būdu negalvoti, kad jau per vėlu. Tas „per vėlu“ labai greitai uždaro visas duris. O kol dar kyla noras, kol dar kyla klausimų, tol dar viskas įmanoma. Nebūtinai taip, kaip kiti gyvena, bet taip, kaip pačiam tinka (šypteli).
Straipsnio autorė žurnalistė Justė Juškevičiūtė.
Savanoriauti norintys senjorai gali kreiptis el. paštu: info@senjorupasaulis.lt Daugiau informacijos: http://www.senjorupasaulis.lt/informacija-savanoriams
Taip pat žiūrėkite LRT Plius laidą „Lietuvos deimančiukai“ apie „Senjorų pasaulį“ čia
Straipsnį portale LRT.lt galima paskaityti čia
